Iš kokio aukso tave kalė,
Kad mums lig šiolei taip švieti?
Daug kas lietuvį ujo, barė,
Bet tu degei viltim širdy.

Prieš daugel šimtmečių sugėrus
Kovas didvyrių į save,
Istorijos audras ištvėrei,
Neužgesai kaip žarija.

Neužgesai... Mažom liepsnelėm
Sakmėse bočių rusenai,
Grimzdai į dainą, knygą seną
Ir ten daug metų gyvenai.

Bangom vilnijo, šėlo laikas,
Lyg jūroj supos Lietuva,
Tiktai išliko, išsilaikė
Tautoj Karaliaus karūna.

Na tai ir kas, jeigu ne auksu
Ir ne brangiausiu metalu,
Bet ligi šiolei iškiliausiu
Karaliaus Mindaugo vardu.

Ir būsi tu, ir šviesi saule,
Kol mūsų gyslomis tekės
Nors pats mažiausias lašas kraujo
Didvyrių paliktos šlovės.

Ne lūpomis — širdim priimkim
Lyg priesaikos šventus žodžius.
Nuolat statykime ir ginkim
Savo valstybę, mūs namus.