Rytas

Tekėjo vėl rytas
upeliais srauniais
per pievas dažytas
spalvų patalais.

Sroveno mirgėdamas
lapų taku,
suklupo žiūrėdamas,
ar tiesiai einu.

Pakėlė greit galvą,
išpuoštą tinklu,
nunertu iš džiaugsmo,
kad saule tikiu.

Vėl kėlės ir ėjo
iš lėto lauku,
sudegusio vėjy,
kai buvom kartu.

Vis tilo skubėdamas
baltaisiais miškais
ir dingo tikėdamas
žodžių kerais.
Draugė