kaip ta sraigė namelyje tūnanti
trumpą maldą sukalbi vasarai
nes ilgesnei ir laiko pritrūksta
plaukus raudonai viksvos dažosi

          supranti –
nedvejodama skuba

skuba upėmis
medžių viršūnėmis
išrasojusiom miško palaukėmis

           kelinta
  neskaičiuoji
tik dūsteli

          dūsteli –
gal ne paskutinį dar kartą