Princas ir auksinė lelija
Kartą, tolimoje šalyje gyveno karalius ir karalienė. Juodu turėjo sūnų, vardu Ragnėjas. Jis buvo gražesnis už viską pasaulyje! Jis buvo drąsus, dailus, tvirtas, aukštas, nuolankus, paklusnus, ramus, gražus, jis – tobulybė! Karalius ir karalienė labai džiaugėsi tokiu nuostabiu sūnumi. Tik bėda – jis niekaip negalėjo išsirinkti žmonos. Tačiau karalius nenuleido rankų ir kvietė, ir kvietė princeses iš viso pasaulio. Žiūrėk, jau patinka princui, patinka, bet ne. Nebepatinka. Kiekvienoje princesėje jis randa musę, paskui iš jos padaro dramblį, ir baigta! Galiausiai karalius nieko nebekvietė, nes ir nebeliko ką kviesti. Nė viena pasaulio princesė princui Ragnėjui netiko. Vieną kartą, princas prasitarė, kad jam skirtoji yra šalyje, kurioje auga auksinės lelijos. Karalius žinojo, kad tokios šalies nėra, bet nenuleido rankų. Jis išsiuntė riterius į visas pasaulio vieteles ieškoti šalies, kurioje auga auksinės lelijos. Kartą princas Ragnėjas pasakė, kad ta šalis kažkur debesyse. Karalius tuoj sukvietė visus pasaulio žynius ir magus kurie moka skraidyti, ir liepė jiems tol skrajoti, kol suras šalį, kurioje auga auksinės lelijos. Vieną dieną, princas Ragnėjas pasakė, kad jį labai traukia miškas, kuris yra už šimto mylių pietuose. Karalius tuoj ten išsiuntė riterius, tačiau visi grįžo ir pasakė, esą miško ten nėra. Princas supyko ir užsidarė savo kambaryje trims paroms. Per jas įvyko trys stebuklai. Per pirmąją parą sugrįžo visi magai ir ėmė elgtis kaip šunys. Per antrąją parą karalienei dingo mamos dovanotas vėrinys, ir jis atsirado šuns skrandyje (šuo buvo magas uždarytas kalėjime. Jis apvėmė prižiūrėtoją.). Per trečiąją parą už šimto mylių išaugo milžiniškas miškas. Keisčiausia, kad toje vietoje, kur buvo tiksliai nusakęs princas Ragnėjas. Jis tuojau pat išskubėjo į tą mišką. Karalius ir karalienė graudžiai žiūrėjo į nutolstantį sūnų. Vakarėjant princas pasiekė mišką. Greit sutems. Netoliese jis pamatė žiburėlį. Princas Ragnėjas greitai nuskubėjo tenai. Tai buvo tuščia trobelė. Princas nusistebėjo, kaip greitai čia žmonės įsikūrė. Viduje buvo žymiai erdviau nei atrodė iš lauko. Trobelėje buvo penki kambariai, penkios lovos, vakarienei padengtas stalas ir katilas košės. Šalia jo malkos krosniai kūrenti. Princas įsikrovė košės į lėkštę ir ėmė valgyti. Kaip jis nustebo, kai pajuto, kad valgo keptą vištą su daržovių padažu, įdarytą ryžiais. Po to karštą sultinį su duona. Galiausiai atsigėrė šampano ir nuėjo miegoti. Tik pastebėjo, kad vietoj šampano buvo vanduo. Tačiau kaip šampanas. Jis nuėjo pažiūrėti, į kurią lovą atsigulti. Viena buvo per maža. Kita – per kieta. Trečia – per minkšta. Ketvirta – per daug moteriška, o penkta kaip tik. Joje princas Ragnėjas ir užmigo. Vidurnaktį grįžo penki žmogaus dydžio slibinai. Tiesą sakant, moteris, vyras, mergaitė ir du berniukai. Slibinai kaip žmogaus dydžio. Vaikai kaip vaikų dydžio. Jie kaip žmonės, tik kitokie. Mergytė tarė:
- Kas kūreno krosnį mano malkomis, kas lietė mano katilą, kas valgė iš mano lėkštutės, kas gėrė iš mano puodelio, kas gulėjo mano lovelėje?
- Kas kūreno krosnį? Kas lietė katilą? Kas valgė iš lėkštės? Kas gėrė iš taurės? Kas gulėjo lovoje? – sududeno slibiniukės tėvas.
- Nešūkaukite, gal koks giminaitis, - ramiai tarė mama slibinė.
- Neužuodžiu! – šūktelėjo vienas iš brolių slibinas.
- Užuodžiu... žmogų, - tarė kitas brolis. Jie visi nuėjo į miegamajį ir pamatė princą Ragnėją. Slibiniukė tuoj jį pamilo. Ko norėti. Princas Ragnėjas pats gražiausias žmogus pasaulyje.
- Tėve, tėve, gal jis mane gali išlaisvinti iš kerų ir sugrąžinti į namus? – paklausė ji.
- Nemanau. Be to, jis žmogus! – atsakė tėvas slibinas.
- Gal ir gali, - pratarė mama slibinė.
- Eime miegoti. Rytoj nuspręsime, kai tas žmogus nubus, - nusižiovojo brolis slibinas.
- Teisingai brolis sako, - pritarė kitas brolis.
- O kur tėveliui miegoti? Juk žmogus guli pas jį lovoje, - pasakė slibiniukė.
- Paklosiu čiužinį, o jūs visi eikit miegoti, - tarė mama slibinė ir nuėjo atnešti čiužinio.
Visi kiti paklausė ir nuėjo miegoti į savo lovas. Ryte atsibudęs princas Ragnėjas nuėjo prie stalo ir sukliko. Prie stalo sėdėjo penki slibinai! Jis baisiai persigando ir puolė prie durų, tačiau jį sulaikė slibiniukė, nes princui pasivaideno, kad ten sėdi nuostabaus grožio mergelė į plaukus įsisegusi auksinę leliją.
- Ar tu iš šalies, kurioje auga auksinės lelijos? – paklausė princas.
- Iš kur žinai? – paklausė slibiniukė.
- Aš jaučiau, kad ten gyvena mano sielos draugė, tačiau galvojau, kad ta šalis paslapties debesyse, o ne čia, šiame miške, - ištarė princas. Slibiniukė nusišypsojo, ir princui vėl pasivaideno mergelė su lelija.
- Taip ir yra. Bet aš negalėjau išsirinkti sau vyro, ir tikrieji tėvai mane ištrėmė čia, - ji vėl nusišypsojo, tačiau būdama slibiniukės pavidalu.
- Aš nebesuprantu, ar tu mergelė su auksine lelija, ar slibiniukė, - pasakė princas Ragnėjas.
- Aš ir ta ir ta, - atsakė ji ir paklausė:
- Koks tavo vardas, jaunikaiti?
- Ragnėjas, o koks jūsų vardas? – paklausė princas ir nusilenkė slibiniukei.
- Anėja, - atsakė slibiniukė-mergelė.
- Nuostabus vardas, - susižavėjo princas.
- Sėskite prie stalo, Ragnėjau, - sududeno netikras slibiniukės tėvas. Kai visi pavalgė visokių patiekalų košės ir atsigėrė gėrimų vandens, slibiniukė paklausė Ragnėjo:
- Ragnėjau, ką dabar valgei?
- Makaronų sriubą su pienu ir mėlynių sultis, - nustebęs pasakė princas. – Aš galvojau, kad čia kepta višta su daržovių padažu, įdaryta ryžiais, sultinys su duona ir šampanas. Ką tu valgei, Anėja?
- Pieniškus kukulaičius su daržovėmis ir žaliųjų citrinų sultis atskiestas vandeniu, - atsakė Anėja. – Ragnėjau, gal eime prie upės? Aš tau viską papasakosiu, - Anėja akinamai nusišypsojo Ragnėjui ir jie išėjo.
Atsidūrę prie upės, Ragnėjas ir Anėja pasijuto labai linksmi ir pradėjo bėgioti. Galiausiai pavargo ir susėdo prie upės. Ragnėjas pastebėjo, kad upės vanduo toks grynas, kad net akys raibo. Anėja atsigėrė to vandens, ir pavirto gražiausia mergele, su auksine lelija plaukuose. Ji pradėjo pasakoti:
- Prieš kelis metus aš gyvenau nuostabioje šalyje, kur auga auksinės lelijos. Tik bėda – niekaip negalėjau išsirinkti vyro. Galiausiai tėvas labai supyko ir ištrėmė mane čia, pas žmones. Kol dar nespėjo, aš pasiėmiau kaip atminimą – auksinę leliją. Tačiau būtent ta buvo tėvo. Ta lelija mane prakeikė, ir amžiams tapau slibiniukė tol, kol išsirinksiu vyrą.
- O tu negali tiesiog išsiimti iš plaukų lelijos? – paklausė princas Ragnėjas.
- Negaliu, ji užburta, ir neišsiims, - atsakė Anėja.
- Gal aš išimčiau? – paklausė Ragnėjas ir pabandė. Kaip abu nustebo, kai lelija išsiėmė! Tuomet slibiniukė pavirto gražiausia mergele, ir daugiau nebebuvo slibiniukė. Staiga atsirado slibiniukės tėvas ir pranešė:
- Dabar gali grįžti namo! – tai buvo žmogus. Jau ne slibinas. Tai buvo... karalius! Tik ne princo Ragnėjo, o... princesės Anėjos.
- Svarbu, princas... – pasakė karalius žvelgdamas į Ragnėją.
- Ragnėjas, - prisistatė princas.
- Princas Ragnėjas keliaus su mumis, - pasakė karalius.
- Turiu pasakyti savo tėvui, kad vykstu į šalį, kurioje auga auksinės lelijos, - tepasakė princas ir apsisuko.
- Nerasi kelio iš miško, duosim tau ko reikia, kad greit parlėktum, - nusijuokė karalius.
- Gerai, - princas. Staiga, karaliui spragtelėjus pirštais, atskrido didelis mėlynas drakonas.
- Lipk ir keliauk greičiau, kol neapsigalvojau, - sududeno karalius ir nusijuokė. Princas greit aplakstė tėvus, pasiėmė mantą ir parvyko. Karalius pasišaukė karališkąjį savo slibiną – raudoną, princesiškąjį Anėjos – rožinį ir pirštų spragsėjimais mėlynąjį pavertė princišku. Visi sulipo ant drakonų ir nuskrido į pasakišką šalį...
Ta šalis buvo, tikrai nuostabu! Visur pilna ežerėlių, juose pilna, pilna augančių auksinių lelijų. Buvo ir sidabrinių, tačiau daugiausia auksinių. Kai tik jie nulipo ant žemės, Anėjos lelija iš auksinės persimainė į deimantinę. Visos auksinės paliko deimantinėmis, o sidabrinės – auksinėmis. Oras ten atrodė toks kvapnus! Viskas atrodė lyg iš aukso, o ten, kur šešėlis krenta, viskas atrodė lyg iš smulkių deimantų kristalų. Net oras auksinis ir deimantinis.
- Kelsime pasakiškas vestuves! Bus sukviestos giminės! – šūktelėjo karalius. Princas nenorėjo nutraukti karaliaus, bet neiškentė:
- Ar mano giminės taip pat bus sukviestos?
- Tu pirmas ir paskutinis pamatęs mano karalystę, - atsakė karalius ir princas suprato, kad jo giminių iš žemės nebus.
Buvo sukeltos pasakiškos vestuvės. Tūkstančiai svečių, galybė muzikantų, stalai buvo be kojų, ant žemės, nes būtų lūžę nuo valgių svorio. Visi sėdėjo ant pagalvėlių prie „stalų“, o jau pilis, pilis! Princo Ragnėjo pilis buvo kartoninė dėžė palyginti su Anėjos pilimi. Vestuvės vyko tris mėnesius. Visą vasarą. Po to greit įvyko karūnavimas, ir Ragnėjas pramintas Ametu su Anėja praminta Sinoja gražiai valdo auksinių lelijų šalį. Ir dabar dar tebevaldo, tik pasakų debesyse...