Išaugtinė suknelė
Seni koplytstulpiai nuvirto.
Kryžių smūtkeliai apmusijo.
Tvoros pasvirusios lyg girtos,
Tiktai darželyje dar žydi pinavijos.
Raudoni jų žiedai kaip kraujo lašas
Vėl į vaikystę sugrąžins mane.
Kadaise aš, tas vaikas mažas,
Laksčiau su išaugtine suknele.
O basos kojos mėgo kelio dulkes.
Lakstyti per dienas po karštą smėlį.
Svajojau aš nuskrist kaip baltos gulbės
Į tolimą neaprėpiamą mėlį.
Visai nerūgščios buvo pievų rūgštynės.
Ir kokie skanūs liepų pumpurai.
Ir laivelius iš meldų pynėm.
Burnoj sutirpdavo minkštučiai ajerai.
Ir iš vaikystės pasiliko šieno kvapas.
Ir pats skaniausias pienas su puta.
Verčiu seno albumo gelsvą lapą.
O kur mergaitė ta su išaugtine suknele?