Stiklai
Pjaustau stiklais savo širdį,
Tais, kurie pasiliko many.
Šaukiu, kai niekas negirdi.
Kraujuoja įbrėžimai seni.
Atminties šukės nedyla,
Neiškrenta iš sielos ir širdies.
Nė viena jų nesuskyla.
Jos taip ir nesuduš iki mirties.
Jos pasiliko sieloj stiklais,
Ir nemanau, kad kada nors suduš.
O širdis vis srūva kraujais,
Ryškiais kaip purpuro spalvos dangus.