Tu vis galvoji, galvoji, net kai ir negalvoji, vis tiek galvoji, negali negalvoti, taip jau tu surėdytas, kad išvien galvotum, nors naudos iš to tavo galvojimo jokios, vien tik dūmai rūkstantys iš ausų, ir dar garas besiveržiantis iš nosies, atrodai kaip koks garvežys su tuo savo galvojimu, ir kaip dar žmonės nuo tavęs nebėga pamatę, kaip neišsigąsta dūmijančio slibino devyngalvio, nors, tiesa, tu teturi vieną galvą, bet ta viena dirba už dešimt, vis galvoji ir galvoji, ir ką tu ten tikiesi prigalvoti, juk viskas jau seniai be tavęs sugalvota, tau tereikia tik mėgautis vaisiais to, kas jau sugalvota, nebent tu tikiesi dar kažką naujo sugalvoti, bet žinant tavo dūmas nesitiki, kad galėtum kažką rimto sugalvoti, tas tavo galvojimas juk neturi  konkrečių  pavidalų, jis tėra šiaip, maždaug - Aš GALVOJU, žiūrėkit, koks AŠ, koks protingas, tik galvoju ir nieko daugiau, - na ir kas iš to, juk visi aplinkui stengiasi  kuo mažiau galvoti, dėl to tave ir atsiuntė čia, kad pamatytum, pasimokytum iš žmonių ir suprastum, jog didelis galvojimas prie gero nepriveda,  žmonėms jis, apskritai, nėra būdingas, jie elgiasi kaip išmano, negalvoję, pirma pasielgia, o tik po to nekuris susimąsto, ar gerai jis čia pasielgė, bet taip daro tik nedaugelis, dauguma negalvoja nei prieš darant, nei tuo labiau padarę, tarkim, vyras nustebęs žiūri į žmoną, tai ką, tu pastojai? lyg ne jis čia būtų prisidėjęs, lyg ji pati ėmė ir kažkaip pastojo, o tu galvoji, vis galvoji, galėtum kada ir liautis, negalvoti, arba užsimiršti, atsipalaiduoti, juk kiti moka tai daryti: prisigeria arba susimuša, arba ir prisigeria, ir susimuša, po to dar papuola į policiją, po to į teismą, teisėja klausia: o ką jūs galvojote, kai prisigėrėte? nieko, sako, aš negalvojau, viskas savaime įvyko, tai matai kaip paprasta – negalvoja žmonės, viską atiduoda į rankas „savaime“, o tu galvoji, vis galvoji ir galvoji, žiūri į rankas ir galvoji, žinau, ką  galvoji, žinau, ko žiūri į jas,  galvoji ar ne kruvinos, ne, kurgi bus, juk tu tik per bortą išmetei, pats nežudei, tai iš kur bus kruvinos, ir kas tau užėjo, juk buvai  visai ramus, ir peizažai tave be galo žavėjo, kalnai, fiordai ir upės, upeliai, šaltiniai, vandenys be tvarkos ir „savaime“ krentantys, šiaip, iš malonumo, nors ne, tvarka vis gi yra, taip tik atrodo, kad chaosas, o vis dėlto absoliuti harmonija, viena viską valdanti nematoma ranka, o tavo rankos visai nekruvinos ir nėra ko į jas žiūrėti, niekas nepasigedo to kiniečio, niekam jo net nereikėjo, tad ko tu galvoji, vis galvoji ir galvoji,  gal apie šeimą galvoji, nors, ko gero, apie ją  paskiausiai galvoji, ir apie tai, kad negali grįžti turbūt irgi mažai galvoji, tai apie ką tada? o kažkada juk vis vien turėsi grįžti, negali gi čia Žemėje mirti, ir tavo kalendoriuje taip parašyta – mirsi namuose, Marse, ir visi gi miršta Marse, kas iš Marso atvyko, tokia jau mūsų dalia, tu gi žinai, tai apie ką vis galvoji? kad pametei  kodą, na ir kas, kada nors kas nors tau atsiųs naują, nors, aišku, kvailai išėjo, niekas tau už tai galvos nepaglostys, nueiti į svečius ir išeiti ne su savomis kelnėmis, o kas išėjo su tavomis, kuriose buvo įsiūtas kodas, tu net nežinai, net neprisimeni, štai prie ko privedė tas tavo nuolatinis galvojimas, juk Žemėje kada nors vis tiek atsibos, norėsi numirti, jau ir taip matai, kad tas gyvenimas nieko gero, galėtum grįžti ir ramiai sau mirti, bet kodas, be jo negali paskambinti, o čia net jei tave ir užmuštų ar suvažinėtų, nieko iš tavęs neliktų, tavo kūnas grįžtų pas žmoną, ir žmonės aikčiotų, kaip gi, kur jis dingo, juk buvo, o dabar tik rūbai beliko, ir policininkas klausinėtų: gal jis nusirengė ir nuėjo? tai kaip gi jis nusirengs, kad visas negyvas buvo, bet policininkas vis tiek negali patikėti ir susijaudinęs porina į raciją: visiems postams, dėmesio, mieste vaikšto nuogas vyriškis, neaiškaus amžiaus, ūgis metras septyniasdešimt penki, lieso kūno sudėjimo, jei pamatysit, areštuokit, ką jis padarė? nieko jis nepadarė, tiesiog buvo suvažinėtas ir turėjo pasilikti įvykio vietoje, bet savavališkai pasišalino, argi tai ne pakankama priežastis jį suimti?  tu būsi negyvas, tik kūnas tavo pas žmoną nukris, kaip pasakojo tau draugas, nors jis gal ir ne draugas, juk tu jo net nepažįsti, tu su niekuo nemoki bendrauti, tu neturi draugų, visiems tu nuobodus, tai jis, tas nedraugas tau pasakojo, nors  pasakojo iš esmės ne tau vienam, o visiem, kurie buvo kažkur susirinkę, taigi, jis pasakojo, kad buvo Damaske, nors  gal ir nepasakojo, o  tik rašė, kad ten kūnais iš dangaus lyja, numirėlių kūnais, ir tas neva draugas irgi nukrito iš dangaus, gal būtų net užsimušęs, bet pasitaikė jam nukristi  ne ant asfalto, o į dykumą, kur smėlis gilus ir minkštas, tai  išgyveno, tik susitrenkė galvą, po to tu skubiai nuvykai į Damaską pasižiūrėti, ar tikrai viskas ten taip vyksta, bet tuo metu niekas nekrito iš dangaus, bet tu vis tiek tikėjai tuo draugu ar nedraugu, net nežinai, kaip jį vadinti, ir tada grįžęs į Norgę  išmetei savo kinietį iš kelto, kad pažiūrėtum, ar jis nukris kur nors Damaske, nes tvirtai tikėjai, ką tau sakė, ir palinkėjai mintyse, aišku, nes kinietiškai nemoki, o angliškai irgi kol suregztum sakinį, tai kinietis, jau būtų po vandeniu, sėkmės kelyje į Damaską, nors, kita vertus, ir nebūtų taip sunku pasakyti god luck, mister, bet nepasakei, tik žiūrėjai kaip jis krenta ir pukšteli į vandenį, o kinietis irgi žiūrėjo į tave ir laukė, tikriausiai palinkėjimo god luck sir, arba paaiškinimo, kodėl tu taip padarei, bet jūs taip ir nepasikalbėjote apie tai, tik negarsus pukštelėjimas nutraukė jūsų tylėjimą,  gal ir tu nukrisi taip žmonai tiesiai į sterblę savajam Marse,  ir ką man dabar daryti su juo, stebėsis pati, o vaikai verks motiną apsikabinę, paguodos iš kur besulauks, bet tu tik galvoji, tau nieks nesvarbu, ir kodėl tu galvoji arba ką tu galvoji, net pats nežinai, tik galvoji, žiūri į rankas ir galvoji, žiūri į save veidrodyje ir galvoji, nuogas esi kambary,  prieš veidrodį stovi nuogas, kaip koks begėdis ir galvoji, verčiau jau kažką darytum, o dabar tik galvoji, ir kam tu jį išmetei, juk nieko tau nepadarė, žiūrėjo į tave klausiamai krisdamas, net nerėkė, nesuprato, kad dabar pats laikas pradėti rėkti, tada gal kas išgirstų, gal viskas kitaip pasisuktų, o dabar tik pukšt į vandenį, vanduo užsidarė, nei  ačiū, ir nėra kino, nes visgi reikia sakyti kino, ne kiniečio, kažkada kažkur kalbėjo, o gal rašė, kad sakosi kinas, nes jei Kinija, tai kinas, jei Rusija, tai rusas, ne rusietis, jei  Anglija, tai ne anglietis, o anglas, bet jei Vietnamas, tada jau vietnamietis, taip tada sakė, bet tu vis tiek vadini juos kiniečiais, o pats esi iš Marso, tai tu marsietis; tau už sėdynės sėdi stora kinė, kinietė, nors mūsų masštabais ji nėra tokia jau stora, tik pagal kiniečius, ir kai gidė kalba, ji po kiek vienos frazės pritaria: a a, arba ilgas aaaaaaaaaaa, gidė:
tsian gu siauju i viniau
kinietė:
a a
gidė:
tšiuj tai šiau šiu ji ujau
kinė: aaaaaaaa
ir taip visą kelią, įsigudrini negirdėti, nes galvoji, visą laiką galvoji, tave ir atsiuntė iš Marso, kad nustotum vieną kartą galvoti, kad išmoktum iš žmonių negalvoti, bet tu nepataisomas, žmona tavęs kiek prašė, nustok galvoti, aš nenoriu tavęs prarasti, nenoriu, kad būtum išsiųstas, ir vaikai maldavo, o tu vis vien savo - tik galvoji ir galvoji, o gidė:
šiaumini tkiau lini majau,
o kinė:
a a,
o tu galvoji, žiūri į fiordus ir vis galvoji, kodėl taip nuostabiai viskas sutvarkyta, o gidė:
chenchjau siju pinijaujau,
o kinietė:
aaaaaaaaaaaaa,
o tu žiūri į krentantį nuo kalnų vandenį ir galvoji, kaip būtų gerai čia apsigyventi,
o gidė:
kažką,
o kinietė:
a a,
o tu nusprendi, kad mirti vis tiek žemėje negali, tai kodėl nepaleidus autobuso nuo kalno, tik duris atsidaryti ir diržą prieš tai reik atsisegti, dar iššoksiu, galvoji, vieno kino tau maža, ir kitus nugalabysiu, galvoji, tu tik galvoji, bet štai, pats metas, nusprendi, diržą jau seniai atsisegei, dar tada, kai tik apie tai pagalvojai, tu negali negalvoti, išvien galvoji, ir ko tu galvoji, posūkis labai aštrus, vos ne šimtas aštuoniasdešimt laipsnių,
o gidė:
šciancia o tčimi tiusiao,
o kinietė:
a a,
autobusas jau lekia į aptvarą, tu vis dar galvoji, bet jau atsidarei dureles ir iššokai,
o gidė:
o kinietė:
aaaaaaaaaaaaaaa,
matai krentančią gidę, ji iššoko per kitas dureles, bet nieko nesako, tik žiūri ilgai į tave, kaip tas kinas, kuris panėrė į fiordą, ji žiūri klausiamai, jos veide klaustukas, iš antakių, nosies , burnos, susidarė klaustukas, ir net taškas apačioje klaustuko yra, tai smakro duobutė, tu ją dar matai, bet netrukus gidė skaudžiai  trenkės į uolą, paskui į kitą ir dingo žemai, žemai, gal koks kilometras, ne daugiau, juk Norgėj kalnai tai ne Tianšanyje, bet gidei pakaks, ir kitiem kinam taip pat, autobusas grakščiai nusileido, net pasišokinėdamas, lyg būtų guminis, tu stovi ir žiūri, žiūri ir galvoji, tu nuolat galvoji, net ir dabar tu galvoji, pribėga turistai, tavęs kažko klausia, o tu žiūri į juos ir galvoji, nes jie irgi kinai, galvoji, o kaip dar ir juos nuleidus, bet tada supranti, kad visų nenuleisi, net jei ir niekada nenumirtum, juk negali mirti Žemėje, o kodą esi praradęs, bet vis tiek niekada jų neišnaikinsi, nes jų milijardas, ir tu galvoji, kad pagaliau tu sugalvojai, kokia yra kinų misija Žemėje ir kas ją paskyrė, tu galvoji, kad jau sugalvojai kaip viskas įvyko, kaip visada tu galvoji, kad niekada neklysti, kas žino, bet tavo galvojimas gali būti laužtas iš piršto, ir vis tiek tu galvoji, kad Mao Czedunas  numatė įsiviešpatauti kinams pasaulyje, gal būt net paskatino daugintis juos ir sklist į pasaulį, kad asimiliuotų kitus, ir po šimto, gal daugiau metų, liks vieni tik kiniečiai, dabar jų gal yra penktadalis visų gyventojų, tai kas čia liko, visai nedaug, o pilna jų yr visur, apie tai tu galvoji, bet su Mao nepakovosi, net jei ir amžinai čia pasiliksi, o amžinai – tai juk žinai, kad niekada neiškęsi, vis tiek norėsi numirti, todėl ir galvoji, vis galvoji, apie ką dabar tu galvoji, žinau, atsakysi: šiaip apie nieką, bet tas niekas tai nėra niekas, tu galvoji, kaip gražu Norgėj, kaip viskas pažįstama, lyg kažkada jau būtum čia buvęs, ne tada dutūkstantaisiais, tada nesiskaito, bet dar seniau, prieš šimtus metų juk buvai, ar prisimeni? tu galvoji, tu vis galvoji, kad prisimeni, vis galvoji, kad gal tai tavo protėvių žemė, juk ir pavardė tavo tokia nelietuviška, lyg nordiškai skambėtų, tikrai, tu buvai, tu žinai, galvoji, kad buvai, gal avis ganei, o gal žmones žudei, juk todėl tau patinka dabar visus žudyti, prievartauti, vikingų kraujas, galvoji, yra tavyje, juk be jokio reikalo tą kiną per bortą į vandenį pukšt padarei, o kaip jis į tave žiūrėjo, kaip žiūrėjo, o tu tik suėmei jo striukę ties krūtine viena ranka, o kita griebei už kiaušinių, prikėlei, kinietis buvo lengvas, ir stūmei per bortą tą krovinį nuo savęs, tas žiūrėjo žiūrėjo, laukė ir laukė, praėjo visa amžinybė, bet jis taip ir nesulaukė, juk galėjai bent pamoti ranka, jam gal būtų lengviau,
o gidė: tsia sinio mijao khesiji
o kinietė:
a a,
o tu tik galvoji, visą kelią galvoji, o kaip gi Marsas, iš kur atvykai, galvoji, juk ten tavo gimtinė, galvoji, bet ir Norgė, galvoji, yra tava, tai kaip tada, galvoji, kaip gali taip būti, o kur dar Lietuva, juk ji irgi sava, galvoji, galvoji ir negali pasirinkti, galvoji, galvoji, kad gerai, kad nieko nepadariau jiems, nors jie ir kinai, tiksliau kiniečiai, derėjo kažką padaryti, galvoji, bet gerai, galvoji, kad jie visi yr sveiki, galvoji, galvoji, juk ir jų kažkas laukia, Marse, Damaske arba Pekine, iš kur jie atvykę, galvoji, galvoji, galvoji....