Kartās pagalvuojo, jeigo Dievo būčiuo
A sokortė jimtiuos kuoki mėnkadūši?

Tuoki keista žmuogo so skīliem ė nuorās,
Tuoki nuognā žiauri, vo karto ė duora?

Kuo tik anuo galvuo to šėndėin nerasi,
Leisk tik ateėsiestė i karaliaus krasė?

Jē po tuo atimsi ė išdriebsi lauko,
Ons iš pasiotėma vėsa omžio šaukuos.

Tarsi kuoks Kadafis šimtus žmuoniū šaudės,
Aiškins, kāp mīliejė anou jouda liaudės.

Vo i kėta veizi – šiorps po skūro kelas –
Ons savi paskīrė vienuolīna celē.

Kuožnos žmuogos vaipuos kažkor atsėriemės –
Ta i saulės švėisa, ta i jouda diemė.

Jē idiejē pruota, kors svīrou kāp borės,
Nieka nežėnuosi, kas par audras koras.

Vėns par vietra ėšplauk tvėrts ė pasėmuokės,
Kėts prarada savi, vėrta tėkro kliuoko.

Tuo galvuo daugībė vėsuokiū lastieliu
Ė vaizdā vėsuokėi, keitas kāp pašielė.

Nieks nenosakīto ėš kur anėi rondas,
Iš kor kėlst ė pletas mėrtėnas pagundas.

Īr jog, ka pruotingė sava tievus žoda,
Ė tievā savėisėms nerond meilė žuodė.

Tuokė palaidoma a reikieto pruotou,
A torieto tuokėi išpoulē kartuotėis?

Apėpintė kūna nepruotingās nuorās,
Šėrdē prisakītė elgtėis tik paduorē.

Tiktā Dievs galiejė kortė tuokė pekla,
Ka žmuogos dar žemie i anou patekto,

Ė po tuo nuorieto mėrės nepaklīstė,
Ė ramē ėlsietėis Dieva Karalīstie.