praveriu duris
ir mėnulis įeina

prisėda prie stalo
įmerkia nosį į dubenį
ir kaip visuomet
nieko nevalgo

tylim — žiūrim pro langą
klausom
kaip laikas išeina

ir taip
kiekvieną naktį
tūkstančiai langų
tūkstančiai šviesų
vienu metu  
kol tamsa

atsitraukia