*

Ūkanos apsupa išvargusį mišką,
Kuris neatsigauna po audros.
Ant drugelio sparnų akys ištiškę,
Kurios į tamsą žvelti nebijos.

Šį vakarą žaibai mišką taranavo —
Didžiojo ąžuolo kelio galas vandeny.
O drugeliai, miško fėjai tarnavę,
Šį slogų lietingą vakarą liko vieni.

Nuvirto ąžuolas, o iš jo drėvės
Drugeliai pasklido po vakarą.
Jų jau niekam daugiau nereikės.
Ant ištiškusių akių žiba ašaros.

Tarp žemuogių guli miško fėja,
Jos plaukai ant samanų išsidraikę.
Nerimsta šaltas staugiantis vėjas.
Jai tetrūko tiek nedaug laiko.

Žvitriaakiai drugeliai lenkia vėją,
Apdegę drugeliai rauda savo lizdų.
Verkia drugeliai, nes miško fėja
Hamadriadė numirė kartu su medžiu.
Soledada