Aš lėkiau paskui posmą ir žodį it šaukiantį vėją,
ir atrodė, kad jūra alsuoti paliaus,
lig tavęs aš ėjau, bet niekad nenuėjau
lig tavęs, lig sietyno šviesaus.

Griuvo miestai, bažnyčios ir laukiantys merkės
amžinuoju pasaulio keleivių miegu,
o altoriuose žodžiai užgeso, ir verkė
minių minios negrįžtančių žemės vaikų.

Išėjau paskui žodį, o jis bėgo ir bėgo
iki galo pasaulio, lig pat pabaigos,
ir pavargo jau kojos, ir išseko jau jėgos,
bet, pasauli, panešk dar ant laiko bangos!