Prie duobės žarsto saujoje peleną.
Nuo jazmino išprotėti gali.
Dzingsi varpas ant braškančio veleno.
Išsopėjusią tylą tarp lūpų mali.

Kam dar žarsto ir naršo šias liekanas,
Ko dar  ieško vikrios teisiojo rankos?
Juk atvėriau duris bokšto kaliniui,
Stygių  perkeičiau į tėkmę palankią.

O, kaip  kankinau šį žiupsnį dievišką,
Dvejone žeidžiau ir žudžiau jį kasdieną.
Aš — vaivoras keliu pralaiminčių,
Tylus, aplietas skystos  mėnesienos.

Ne sidabru — išgeltusia varške,
Ir puikybė kažkur išgaravo...
Tapo aišku: nors juokis ar verki,
Kryžiaus vargeta tikrai nemelavo...

Tik sykį klaidžia laukų ugnele
Kažkam pašviesiu gūdžiausią naktį,
Pakibusiam ties nevilties bedugne,
Pagelbės į trokštamą  krantą nukakti...