Metai nyksta ir dienos sudyla,
Ir ištirpsta likimai žmonių;
Ugnim naikina, iškerta šilą —
Pasilieka tik aidas keiksmų...

Jaunimėlis žiaurus  ir paklaikęs,
Nykumu mūsų žemę užkrės.
Ant kvailybės nesąmonės laikos —
Tikras darbas netenka prasmės.

Fejerverkų kaskados apšviečia
Uniformas tautų „taikdarių“…
Neauginame rugio nei kviečio —
Vakarai rodo kryptį kelių.

Privatus skriaudžia vis kapitalas —
Savo žemėje esam svečiai.
Niekas jo suvaldyti negali,
Anei rusai, anei vokiečiai.

Brangsta dujos, nafta ir elektra
(Tuoj Iljičiaus lemputės užges),
O platus tasai partijų spektras
Vis papildo savas kišenes.

Likviduota AE Ignalinos —
Didis turtas visuomenės mūs.
Ir Tarybų valdžios išsigynęs,
Tuščiakalbi, sau rankiok grybus.

Net parduoti valstybę norėtų
Ir kai kam jau panižo delnai.
Lyg nuo to papilnėtų biudžetas, —
Geriau Seimą nuneštų velniai.

Socialistų per trumpos dar rankos —
Ir prieš vėją ne jiems gi papūst.
Vis didėjančios kainos mums tenka,
Ir piliečiams belieka uždust.

Taip. Atėjo balanos gadynė,
Staugia kieme pašiurpęs šuva,
Skęsta toj privačioj erzelynėj
„Nepriklausoma“ vėl Lietuva.

Bet neliūski, laisvasis pilieti,
Ir nedrįsk privatukų papeikt.
Vėl ateina Kalėdos „saulėtos“ —
Tad galėsi bent jau prisigert.

Po rinkimų bus vėlei rinkimai,
Po Kalėdų Velykos ateis...
Jau seniai mirė liaudies likimas, —
Nepriklausomais peni perais.