Paryčiais
Tu norėtum kalbėt, bet baugu, kad išgirs tave medžiai,
Kad girdės piktos sienos ir vakarė žara raudona,
Ir supras tiktai viena — esi tik raudojantis bėdžius,
Tik mažiukas pasaulis, paskendęs lietaus baloje.
Tegu didelis paltas, lydėtas kadais „Valentino“,
Ir susenę du kurtai primins užblokuotus svečius,
Kai vienatvės naktis nuo tylos susigūžus užkimo
Bei atsimušė rytas į ryjančius melą krantus.
O dabar, kai norėsi kalbėt, išsirinki tribūną
Prie klajojančio laužo svaigiai apgaulingų liepsnų —
Ten tikrai patikės, kad pūga karštą vasarą būna,
Ir kad kartais saugiau su benamiais keliaut be namų.