Skrisdamas Lituanika apie Šatrijos kalną
viršūnėje radau Nojaus laivo burę.
Gerbdamas protėvių atminimą, pasitaisiau kepurę
ir priglaudžiau prie jos pagarbiai delną.
Sukdama svastikos ratą iš rytų riedėjo Saulė –
virš Žemaitijos giedras dangus, giedras dangus,
kartojo pienės pūko radijas
kol visi įtikėję užsidarė drebančius langus,
nes žmogus iš prigimties yra baugus.
Nebuvo tai klastinga klausos ir akių apgaulė,
kai pajutau grambuolių, o kitaip bambalių,
bombonešių ataką,
kuri vertė dėl takelio palikti tiesų taką,
todėl reikėjo daryti nereikalingą lanką
per žydintį papartyną,
nes jautrus žmogus sutrinka, tarsi apanka.

Po šito karo dar ilgai graudžiai griežė griežlė
ir danguje girgždėjo degutu ištepta
grįžulo ratų sulaužyta ąžuolinė ašis.
Ar kas kitaip pasakys?
Ar galėjo mane apgauti akys?