Ar čia lis sidabruojantys lietūs,
ar mūs žemė gaivos atsigers,
lyg klajūnas, nerandąs sau vietos,
aš ieškosiu po saule akmens,

kur galėčiau prisėsti pargrįžęs,
savo nerimą jam atiduot,
aisią širdį nuėmęs nuo kryžiaus
ją priversčiau vėl plakt ir dainuot

apie didelę degančią saulę,
apie amžinus žemėj namus,
apie tuos, kurie ieško pasauly
to vienintelio kelio — žmogus.

To, kur eina per žemę nuo lopšio
ligi karsto, lig pat pabaigos,
vis svajodams į kalną įkopti,
bet paliauja be laiko liepsnot.