užutekin praslydo kūnas
suvalgius šimtą saujų tavo dūmų
mąžtančią laukinę miego karalystę
keis nauji vaizdai šiąnakt
galbūt ir aš galų gale (pri)pažinsiu
ką paprastai pavyksta slėpt
nuo mūsų išminties žaidimo
nuo tavo nuogo proto rūmų
---
brendu su botais per nakvynės rasą
brendu kaip vaikas
visko tai akimirkai netekęs
tik smilgų plaukus
saujoj pasiliksiu
ir skrisiu per laukus
ir kilsiu sienom viksva

sukursiu akliną vilčių landynę
bepročiai
pilsim auštantį likimą
kai tik
bandysim kviesti meistrą
ir rinksim atvirus klaidų motyvus
kai gal eilinį kartą pasiklysim
tarp visko, ko dar nespėjome patirti
---
sugrįš besikvatojanti ramybė
ir susisups į šitą staigų visko praradimą
galėsim dingt, brangusis, ir mes
pajutę, kad tas laikas
atsiprašau — bet „ni figa“ negydo