Krisim lėtai sapnuose lyg besvoriai lunatikai arba sugedę lėktuvai
Be juodųjų dėžių, kur užrašo patirtas klaidas ir prasmes,
Paaukoję akimirksniu viską, ką sąmonėj turim,
Žemės traukai, kuri sugeria mūsų pėdas ir dėmes.
Taip be garso šuoliais per kylančias dulkes apsvaigę
Nuo košmarų išaustos nakties nebūdingos trinties.
Dar budės aitvarai erdvėse, vėtrų venomis siuvantys laiką,
Ir kartosis vardai horizonte. Buvai — nebuvai.