* * * *  
Mano mielas vienintelis drauge,
Prieš mane tu štai veidrody stovi.
Niūrios mintys atslinko, sulaukei?
Dalinkimės, nors nesinori.

Supratimo jau ribos ryškėja.
O nuo pergalių — nuovargio žymės.
Nevalingai mūs žingsniai lėtėja
Ir eilėse, jau klevas pasviręs.

Net ir mūsų vertybės atpigę,
Nevykusiais liko sprendimai, —
Eiti visad prieš vėją, prieš srovę,
Nebeteko prasmės pasiekimai.

Amžinybe atrodantis laikas.
Vaivorykštėm švietę svajonės.
Ech, per žingsnį, bet priešakyje
Tu vis būdavai, — be abejonės.

Bet ir mums užsispyręs likimas
Savo lobių skrynias užrakino.
Neišvengiamas lieka laukimas,
Tik atrodo, — atslūgo, aprimo.

Na ir ką gi prabėgo, praėjo.
Kas belaukia ir lyrikos fone?
Dar išplauksim, nelaukdami vėjo,  
Ar nuleisim bures... kapitone?

* * * *