Nuo Pyplių piliakalnio
Čia taip ramu, gražu, didinga,
Kad norisi pasiekt ranka,
Kur toliuos dingsta upės vingis,
Prie jos prigludusi lanka.
Daug amžių Nemunas tekėjo,
O šalia jo tylūs sargai
Piliakalniai aukšti stovėjo —
Laiko patikrinti kariai.
Slapčia joks priešas nepraėjo —
Nušvisdavo aukšti laužai,
Žinia per kraštą skrido vėju —
Kryžiuočiai veržiasi čionai!
Piliakalniai — tautos šventovės,
Tik jie lietuviui kaip gyvi,
Per Jonines čia renkas žmonės,
Ne rudeniniam lapkrity.
Kitam krante bažnyčios bokštai,
Sodriai žaliuojanti giria,
Rodos, daugiau nėra ko trokšti...
Nuplaukia mintys ir malda.
Piliakalnis žmonių supiltas,
Šiandien dėkingi esam jiems,
Kad mums paliko tikrą tiltą
Tarp dabarties ir praeities.