Kai banguoja dangus
Gintarais saulės blyksniais
Mišką apipila
Geltoni lapų pėdsakai —
Rodos, medžiai išeina ir žymisi kelią
Kad galėtų sugrįžti pavasarį
Ir tie debesys, krentantys rūko kopomis
Vėjas, garbanotai supustęs nesmėlėtą dangaus pakrantę
Nerandu tiktai prieplaukų — nėra jų
Gal tik Vaiva numeta kartais tiltą į ateitį
Ir nematomi mūsų laivai skuba išplaukti į atvirą dangų
Be skausmo, be priekaištų
Panirti į gožiantį liūdesį
Nes jaučiu — tuoj ateis, jau artėja žiema
Ir pakaušiai šerkšnija alsavimu
Per plona ta riba
Kaip per širšės persmaugtą liemenį
Nuo geluonies iki sparnų galiukų
Šitaip rudeniu nuodijuosi
Nekalbėk apie mirtį
Dar laikysiu už rankų šį vakarą
Medžiai stebi, išpūtę kaštonų ir gilių akis
Jųjų žvilgsniai žolėje susipynę
Paaukoja per naktį medinius sapnus
Rudenėjančiai žemei
Ir tave, ir mane
Susiglaudusius
Medžių sapne
Paaukoja