Ne kavuos poudieli patīluom ėšplėmpės,
Ka rašā ikaitės, ėiškā gera žuodė,
Kažkas kėts pakielė mona sena lėmpa –
Šėrdės vert ėš savės šėlta džiaugsma guoda.

Ė senatvie akis po akėniu stėklo
Kėbėrkštiou ė dėina daža sava spalvo,
Šėrdės atsėbodus spīruokliou viel mėklē,
Tartum liektum šuolēs i statiausė kalva.

Niekdžiogio savi jau senē ėšvadėnės,
Vėn kėtēp parējės pamatā tou kėima –
Kāp bėtelės kaitruo avėlius viedėnas –
Stuov ė zėmbėn sparnās – šimtās e po vėina.

Viel savi, kāp senē, jauti kelio ētont,
So gražė panātė ronkuom sosėkėbės
Ė isėgīvenės i mėnotė reta
Nobrauko senatvės ė jaunīstės rėba.

Žėnuomās ka monės rimto nevadinsi,
Anėi jog nevargėn savės tuokēs niekas –
Sied kertie soriožė, bemaž kuožno dingstšė
Keik pasauli vėsa ož baisiausius griekus.

Mon monuojė lėmtės atneš kuožna karta
Poikiū atmėnėmu sopintū so būvio –
Īr galvuo kāp doris ėlgesė atvertas
Ė kūrības laimė kāp banga ožgriovus.