Pripažinki, meile, meldžiu,
Juk tave išpažįstu be išlygų,
Šaukiu į tylą begarsiu balsu,
Tiesiu širdį lyg elgeta išmaldai.

Atodūsiu springsta šauksmas menku —
Pripažinki šviesią tyliąją kančią!
Be tavęs, geidžiama , savęs netenku,
Stokos tuštybę tenkinki karčią!

Užpildyki ją lig kraštų sklidinai,
Sutramdyki  siaučiantį geismą beribį.
Kas esu? — Abejinga dažnai klaidini,
O šis „mano“ — ar ne vergo didybė?

Aistroje kuždesys, užmarštis —
Trumpalaikė trapi palaima.
Tu —  viena tarp lygių, išimtis,
Juk tokia keista  meilės kaina.

Vienatvės maldoje išgirsti:
Aš vienas galbūt neištverčiau...
Kūnas mena: trapūs pirštai karšti
Liečia net vienatvės šaltyje.

Mano meile, nesi svaigulys,
Kliedesys  karščiuojančio geismo:
Vardo, ženklo, esaties tęsinys,
Esi belaikis atodūsis keistas.