Koks beviltiškai lubinas mėlynas:
Šiandien – žydi, rytoj – jau nuvysta.
Kartais meilė lyg katinas sėlina,
Kartais – bėga ir skaudžiai paslysta.

Kaip bebūtų, bet jausmas tas amžinas,
Tik likimo keistai padalintas:
Noris dar, nes trupučio per maža man
Ar per daug, nes iš rankų iškrinta.

Ir tas viskas, ko niekad nepaėmiau,
Arba tai, ką dar vakar išmėčiau –
Užrakina mane tartum kalinį
Ar pradarius duris skristi kviečia.

Po belangės skridimas į debesis
Vis rečiau ir rečiau pasitaiko...
...............................................................

Už mėnulio sudilusio slepiasi
Šlubas senis ir verkia lyg vaikas –
Kietas nuospaudas gelia jam vyžose –
Juk išmindžiojau taką asfaltu...
Savo meile, dar vakar suplyšusia,
Apsirengia, kai vakaras šaltas.