Tereikia vien duris praverti.
Takelis jau prie pėdų glaustos,
Meiliai pavadins pro namo kertę
Į pievas tarsi Nojaus plaustas.
      
Kaskart randu stebuklų žemę:
Virintos pakrančių karklų burės,
Žolynų jūros bangos semia
Dangų, jį spalvomis užbūrus,

Kvapais – žydėjimui išsprogus,
Rimtim – prieš klaikų dalgio šokį.
Draikos vėjy šakos nuogos,
Kartu su vystančiu kartoki:

Stebuklų žemė — tik atverki
Savo širdį meilei ir paguodai.
Takelis mano gal bevertis,
Aš juo einu kaip Viešpats rodo.