Tu žiūri į sumūrytas plytas,
Ir galiausiai tau tampa taip gaila,
Kad patsai juk ne taip sulipdytas –
Žmonės žydi, nublunka, išeina...

Na, o namas stovėjo ir stovi...
...Ir stovės nežinia kiek dar laiko –
Mūsų laimės, jaukumo šventovė,
Mūsų sargas kūrybinio daigo.

Tik jo dūmas nepasieks niekada
Išgaravusių žemės svečių,
Apsisiautę laiminga diena
Jie tenai, jie aukštai, už žvaigždžių...

Tu žiūri į sumūrytas plytas...

Nerijus Laurinavičius, 2013 05 26, Tauragė.