Žvelgiant nuo Žaliojo tilto, Neries vingis atspindėjo senąjį Gedimino pilies bokštą. Kita pakrante perbėgęs žvilgsnis nuo senosios baltamūrės bažnyčios iki pokario laikų eklektiškos statybos Užupyje žvilgsnis netikėtai aptiko palaikį arklėką, rupšnojantį pakrantės pievoje pirmąją pavasario žolę. Netoliese snūduriavo vieniši senstelėję mediniai trobesiai. Tuose namuose gyveno Peledžiuke pasivadinusi Aldona, dvidešimtmetė mergina, naujoji Manto draugė. Pas ją į svečius ir skubėjo pirmąkart aplankyti iš Kauno atvykęs, bemaž penkeriais metais vyrėlesnis jaunuolis.
   Jis menkai tepažino šį senojo Vilniaus rajoną, nes lankydamasis sostinėje, dažniausiai apsiribodavo Senamiesčiu ar Vingio parko rajonu, kur turėjo pažįstamų bendramokslių iš studijų universitete.
   Manto menka bendravimo patirtis vertė baimintis, nes šis pasimatymas, nors ir teikė vilčių, atrodė kiek bravūriškas: jis neįspėjo Aldonos, kad atvyks kiek ankstėliau, nei buvo taręsi laiškais. Susipažino jiedu mėgėjų dailės darbų parodoje Kaune, nes abu lankė dailės studijas, tik Mantas – gimtajame Kaune, kultūros rūmuose, „Vaivorykštę“, o Aldutė – Vilniuje „Paletę“. Jų pažintis užsimezgė jubiliejinės parodos aptarime „Klumpės“ kavinukėje prie kuklaus vaišių stalo. Mantas įsiminė merginą didelėmis lyg pelėdžiukės akimis, apvalų blyškų veidą puošė vešlūs plaukai, supinti į stebėtinai ilgą kasą. Dar atkreipė dėmesį į jos ilgoką rainą sijoną ir pusblauzdžius aulinukus. Taip jau atsitiko, kad jiedu susėdo greta ir veikiai įsitraukė į bendrą pokalbį. Pagyrusi jo originalius spalvingus vaikų portretus, Aldutė užsiminė, kad ir ją žavi šis žanras, tik ji dažniausiai tapanti autoportretus ir natiurmortus.
   Vėliau, kai jiedu sėdėjo ant sofos kukliame Manto Žaliakalnio butuke ir artimiau susipažino, išsipasakodami apie save, jis nustebo sužinojęs, kad Aldona save vadino Pelėdžiuke, nes jai patikęs toks draugų jai duotas vardas.
   Ji ne iš karto sutiko Manto namuose pasisvečiuoti jau pirmąją jų pažinties dieną, bet po renginio kažkaip savaime, užsikalbėję, žingsnis po žingsnio, jiedu užkopė į Vytauto parką, perėjo senąjį Ąžuolyną ir žaliomis alėjomis nejučiom priėjo prie Manto senųjų dar prieškario laikų namų Višinskynėje, kaip jis įvardijo savąją buveinę.
    Teikti, kad viskas tąsyk tarp judviejų buvo giedra, būtų per drąsu. Taip, jie pasibučiavo, mezgėsi kažkas daugiau.
   Bet... jo nekantrus skubėjimas ir užtrukęs Aldonos ilgaaulių batų raištelių atmazginimas virpančiais iš susijaudinimo ir nekantrumo Manto pirštais gerokai užsitęsė...
   Kol Pelėdžiukę bučiuodamas pamažėl ją nurenginėjo, netruko grįžti jo sesuo. Jiedu išraudo, taip netikėtai užklupti, puolė rengtis, o išgirdę senovinio laikrodžio dūžius, suprato, kad jau gerokai vėlu, tad Mantas su viešnia išskubėjo į traukinių stotį – Aldutės laukė Vilnius, namai prie Neries. Atsisveikindami pasikeitė adresais, pažadėję susirašinėti, nes telefonų neturėjo...
   Ir štai jis Verbų sekmadienio išvakarėse ieško akimis tų Pelėdžiukės namų Neries pakrantėje. Aldona tiek apie juos daug rašė laiškuose, kad vaizduotėje Mantas jau seniai buvo juos radęs. Vieną akimirką jam norėjosi grįžti nieko nepešus – taip sunkiai tvardėsi. Ar neatrodys Aldonai jis pernelyk įkyrus? Gal net juokingas donžuanas, paskyręs jai ne vieną eilėraštį, gimusį po jų pirmojo susitikimo. Ir dar tos jo lauktuvės: Aldutės mėgiamų Kauno asorti saldainių dėžutė, Rygos balzamo butelis, jo parsivežtas iš kaimynų šalies. Tiesa, dar rožės žiedas...
   Senosios trobelės durys buvo užrakintos didžiule senoviška spyna, kuri, sakytum, šaipėsi iš jo „kavalieriško“ vizito: „Na, vyruti, ką radai?“
   Palikęs ant durų rankenos krepšį su lauktuvėmis, Mantas gerą valandą slankiojo Neries pakrante, gerokai sužvarbo, svaidydamas akmenėlius į upę, nors buvo jau balandžio vidurys. Netikėtai rado didžiulę šerno iltį. „Gal tai bus mano sėkmės talismanas?“ – mąstė. Pašaliečiui jis galėjo atrodyti lyg koks savižudys, nesiryžtąs lemiamam žingsniui į šaltą ledus nešančios upės gelmę...
   Kai sugrįžo prie namelio, spyna tebekabėjo, lauktuvės irgi buvo nepaliestos. Blausiu žvilgsniu apsižvalgęs, pamatė ją, Pelėdžiukę, besileidžiančią nuokalnėn siauru takeliu, vėjyje plazdančiais plaukais, besišypsančią jam iš tolo:
– O, svečias nebuvėlis! – pakštelėjo kažkodėl į skruostą. –Ilgai lauki?
– Sveika, Aldut... Aš pats kaltas, kad per anksti atvažiavau. Nesitikėjau, kad tavo namus taip greit rasiu... Čia tau, mano Pelėdyt, lauktuvės! – ir pabučiavo ją į drėgnas putlias lūpas.
   Šaipūnė spyna, pasirodo, nė nebuvo užrakinta, tik užspausta ąselė.
Gal raktas buvo pasimetęs? Jiedu įžengė į senosios trobos vidų. Jis dairėsi po virtuvėlę, po žemą ilgą kambarį, matyt, jos „dailės studiją“ ir kartu svetainę, nes ant molberto pamatė jos tapomą autoportetą – aktą iki pusės. Paskui jis gėrėjosi jos tapytais paveikslais, iš kurių žvelgė liaudiško stiliaus madonos, rainas katinas, Vilniaus verbos...
– Čia gyvenu viena, tai vietos užtektinai. Namus žada griauti, tad nereikia mokėti mokesčių. O mama gyvena name ant kalno, su lenku, mano patėviu. Ten ir buvau pas juos, kai atėjai. Žiūriu, kas apie mano rūmus vaikštinėja, gano patėvio bėrį, – pajuokavo.
   Paskui, kai jiedu išsipasakojo naujienas, prisiminė savo gyvenimo nuotykius prie kuklaus vaišių stalo, Aldona pakvietė jį įsitaisyti šalia jos, ant senos dryžuota antklode užklotos sofos. Jiedu sėdėjo apsikabinę, suglaudę galvas lyg sename tarpukario atviruke. Jis deklamavo jai skirtus posmus, gimusius iš ilgesio ir meilės, švelniai glamonėjo Pelėdžiukės krūtis – tik tiek jam buvo leidusi. Nuo glamonių įraudusi, ji visai nesivaržydama nusimetė palaidinukę, atsisegė liemenėlę...
– Atsimeni, ką sakiau? Šiandien – tik tiek, daugiau negalima...
– Kodėl? Ar aš tau atrodau plevėsa?
– Ne, visai ne... Supranti, Mantai, aš dabar sergu, man žydi rožės.
– Anokia čia bėda! Vadinasi, jau esi subrendusi pelėda, o ne mažytė mano Pelėdžiukė...
   Jis lūpomis palietė jos pilnokų krūtų rausvus spenelius ir svaigo, svaigo...
– Aš dar toks mažas – didelis tavo vaikas, man tik tavo švelnumo tereikia... – šnabždėjo į jos ausį ekspromtu gimstantį posmą.
– Vai, tu svajokli! O ko tau dar reikia, smaližiau? – švelniai suvėlė Manto plaukus – žaidė su ugnimi.
– Tavo nuolankumo, princese...
– Neužmiršk, ką tau sakiau: ne – ga – li – ma! Antraip bus daug daug kraujo ir gal numirsiu nukraujavusi... Tu to nori?
– Oi, ne! Nebijok, aš palauksiu, juk esu pripratęs laukti. Žinai, ką šiąnakt sapnavau? Mudviejų būsimą vaikelį. Jis plaukė lyg ižas upe drauge su kitais taip ir negimusiais vaikeliais, toks baltas, bejausmis...
– Vaikų mes niekada neturėsime! – staiga ji surimtėjo. – Aš nenoriu, kad tavo sapnas išsipildytų. Paauglystėje susirgau džiova – patėvis užkrėtė. Mokiausi ir gydžiausi Kulautuvoje, sanatorinėje mokykloje. Todėl taip ir sustorėjau nuo vaistų.
– Tu visai nestora... Be to, džiova nebūtinai paveldima, – bandė prieštarauti Mantas.
– Žinai, ten turėjau tokią draugę – močiutę. Ji dirbo sanatorijoje, gyveno netoliese. Su ja gražiai sutarėme. Mama retai lankydavo – iš Vilniaus toloka, be to, ji augino iš antrosios santuokos gimusį mažylį. Gal bijojo, kad jam likus su tuo lenku, jo tėvu, namie, ko neatsitiktų?
– Aš nebijočiau. Dar septyniolikos padėjau sesei: kai ji išeidavo darban, globojau jos dvi mažas dukreles, dar savo krikšto dukrą. Ne veltui visą laiką svajojau tapti mokytoju. Aš pernai gavau diplomą, dabar esu kvalifikuotas pedagogas, trečius metus dirbu aklųjų mokykloje auklėtoju.
– Ilgokai užsikalbėjome... Na, jei nebijai mano „ligos“, eime miegoti.
– Dar norėjau, Aldut, tavęs paklausti, jei nesupyksi. Ar seniai praradai skaistybę? Jei nenori, neatsakyk...
– Ne, kodėl turėčiau pykti. Žinok, tau nereikės vargti. Aš dar būdama trylikos, Kulautuvoje su tos močiutės anūku, mano bendraamžiu pradėjome mylėtis, kai pas ją savaitgaliais nakvodavau.
   Jiedviem sugulus, Mantas dar ilgai vartėsi, klausėsi jos alsavimo. Širdyje kirbėjo pavydo kirminėlis, kad ne jis bus pirmasis Aldonos vyras.
Pats Mantas dar neturėjo nė vienų intymių santykių, nes buvo gan drovus nuo vaikystės, be to, persirgęs nelaimingą meilę su vyresne mergina, kuri jį laikė dar nesubrendėliu, o pati mėgo eiti į kareivinių šokius ir ne tik...
   Jis ilgokai būdravo, stengdamasis įveikti kylantį geidulį. Tabu liesti segančią mėnesinėmis... Bet juk gal nebe pirmoji diena serga? Atsidusęs nusigręžė į sieną ir nejučiom užsnūdo. Vėl sapnavo tokį baisų sapną: ji paplūdusi kraujais, kažkur krenta, krenta... Šalia jo – likęs negyvas jų kūdikis.
   Širdį verianti skaudi rauda be garso sklinda jo sapne. Jis pabudo, jusdamas nesuvokiamą kaltę. Juto nenumaldytos aistros kartėlį.
   Aušo rytas. Netrukus nubudo ir Aldona. Supratusi, kad jis kankinosi, matyt, mažai temiegojo, bet nežinodama tikrosios priežasties, ėmė jį guosti. Nepriekaištavo jam spėliodama, kad gal jis paėmė ją miegančią. Pasitikrinusi nusiramino.
   Neišsipildžiusių lūkesčių našta užgulė jo krūtinę. Jis dūsavo, tramdė besiveržiančią raudą, kad vėl liko nuviltas. Pelėdžiukė neieškojo paguodos žodžių, tik tyliai ištarė:
– Ačiū, mielasis, kad buvai kantrus! Juk mums bus dar ne viena proga suartėti, kaip manai?
– Tikiuosi... Eime, Aldut, po pusryčių pirkti Vilniaus verbų! Jos tokios nuostabios tavo paveiksle!
– Tikrai, juk šiandien – Verbų sekmadienis!
   Gražiausių verbų jiedu surado prie Aušros Vartų. Mantas nupirko jai pačių didžiausių ir spalvingiausių, nupintų iš pernykštės vasaros žiedų.
Pelėdžiukė besišypsodama nešėsi visą glėbį kvepiančių verbų. O Mantui Aldutė buvo panaši į jos pieštų paveikslų Madonas, nesuteptas nuodėmės, ir jis suprato, kad jam atleista už nuodėmingas mintis.    
  Palydėjusi draugą į traukinį, dar ilgai viltingai jam mojavo, kol tolumoje išnyko paskutinysis vagonas.
   Po šv.Velykų, per Atvelykį, Mantas vėl skubėjo į Vilnių. Jiedu su Aldona kone kasdien keitėsi kupinais meilės laiškais, kuriuose galėjai tarp eilučių nuspėti Manto lūkesčius ir Aldonos tam tikras užuominas. Išlipęs iš traukinio, ūkanoto ryto prieblandoje jis pėsčiomis nuskubėjo į Pelėdžiukės buveinę. Aldutė, matyt, neseniai nubudo, atrodė dar apsnūdusi, bet meiliai pasisveikino, pakšteldama nekaltą bučinį. Netrukus juodu jaukiai įsitaisė jos sofutėje, dar šiltoje nuo Aldutės kūno. Mantas įteikė tradicinę „Kauno asorti“ saldainių dėželę, ji atnešė kavos, kelis sviestainius. Po pusryčių svečias vis ragino šeimininkutę skanauti vis įmantresnių formų saldainius su nenusakomai gardžiu įdaru. Aldutės nereikėjo per daug įkyriai raginti – tai buvo jos mėgstamiausieji saldainiai. Bet ji dėl viso pikto papriekaištavo:
– Tai nori, kad aš dar labiau pastorėčiau ar mano širdis apsaltų?
– Ne, ką tu...
...Paskui, jau iki soties Aldonai pasmaližiavus, jis prabilo apsimestinai prislopintu balsu:
– Atleisk, kad tavęs neįspėjau. Kai kurie saldainiai su ypatingu įdaru. Pajusi po kokios valandėlės.
– Tai ką, gal su kokiu lipčium?
– Gal... Man sakė, kad gali pasitaikyti ir su nuodais.
– Tai gal jie pasenę ar ką?
– Ne, visai ne... Juk matei, ir aš valgiau iš eilės, nesirinkdamas.
– Kodėl taip baisiai juokauji?
– Čia ne juokai, mieloji! Mudu po kokios valandos galim numirti... – o kad dar įtikinamiau skambėtų Manto melas, jis lyg koks hipnotizuotojas ėmė lėtai monotonišku balsu kalbėti:
– Ar jauti, kaip svaigsta tavo galva, Pelėdyt?
– Jaučiu...
– Gal jau tirpsta pirštai?
– Jau juntu... Ir akių vokai sunkėja... Aš nenoriu mirti, ne! Kodėl tu taip padarei? – Aldonos sunerimęs balsas buvo proverksmis, kūnas virpėjo, o ašaros tvenkėsi jos didelėse gražiose pelėdžiukės akyse...
   Dar valandėlę pakankinęs mylimąją, jis ėmėsi paskutiniojo triuko:
– Aldut, žinai, yra išeitis... Siūlau tau išsigelbėjimą. Jei tu dabar pasimylėsi su manimi, aš tau pasakysiu, koks gali būti priešnuodis nuo tų pavojingųjų saldainių...
– Tu nejuokauji? Kodėl verti mane taip kankintis? Juk žinai, kad ir taip šiandien būčiau tau atsidavusi, nes aš visa siela ir kūnu – tavo.
   Jiedu puolė viens kitam į glėbį, taip karštai glamonėjosi, bučiavosi, mylavosi, tarytum iš tiesų tai būtų jų gyvenimo paskutinioji valanda...
   Rodos, tos akimirkos tęsėsi amžinybę, bet giltinė visai neskubėjo. Pavargę nuo aistros, jie žvelgė vienas į kitą nekantraudami išsigelbėjimo. Mantas viltingai tarė:
– Manding, kad priešnuodis galėtų būti šis puikus raudonas vynas, į kurį magas įlašino lygiai tris lašus gyvybės eliksyro... – pripildė judviejų sklidinas taures. – Išgerkime, mylimoji, to amžinos mūsų meilės gėrimo, kad jokie kasdienybės nuodai mums nebūtų pavojingi! Ar nori, ar tiki?
– Taip, tikiu, mano vieninteli! Aš taip trokštu dar ilgai gyventi, pažinti gyvenimo prasmę…
   Ji suprato, kad jokių nuodų saldainiuose nebuvo ir būti negalėjo, nes juos dovanojo išdykęs mylimasis, išsiilgęs meilės glamonių. Bet vis tiek jai atrodė, kad išgėrus taurę gyvybės ir meilės eliksyro, kūną vėl užliejo nenusakomas suartėjimo geismas ir pažinimo džiaugsmas. Vėl judviejų glamonės tęsėsi su nauju įkvėpimu. Pelėdžiukė atsipalaidavusi troško suartėjime pajusti kuo didesnį pasitenkinimą, prašė, kad mylimasis ją glamonėtų, liestų pačias intymiausias jos alkano kūno vietas, dar ir dar, kol užlies svaiginanti lig alpulio banga…
   Siautuly nusiplūkę, abu šypsodamiesi užmigo kupinu palaimos miegu, kuriame nebuvo jokio pranašiško pavojaus sapno.
   Kai pagalvoji, šis trečiasis judviejų susitikimas buvo pats karščiausias, pasiekęs apogėjų. Bet kartu jis buvo tragikomiškas su farso atspalviu, žiūrint iš tolo pro laiko atstumą. Akla lemtis judviejų taip ir nesujungė.
   Kartą rytmetį laiškanešys į Manto namus atnešė gražiai kaspinėliu perrištą jo paties laiškų, rašytų Pelėdžiukui, ryšulėlį. Nepažįstama rašysena parašytame siuntėjo laiškelyje buvo rašoma:
   „Gerbiamasis! Šiuos laiškus radau Neries pakrantėje, netoli neseniai sudegusios trobelės,  tarp išmėtytų rakandų, matyt, išneštų iš gaisravietės. Nesupykite, kad juos perskaičiau. Deja, mano žiniomis, adresatės jau nebėra… Išsaugokite bent Jos šviesų atminimą – šiuos mielus laiškus, rašytus Pelėdžiukei...“