II

Tik legenda gražesnė sklando.
Viskas nutiko taip seniai,
Kai dangų dar Perkūnas valdė,
Miškuos jį garbino žyniai.
Sako, čia ežeras bangavo,
Didžiulis buvo ir gilus,
Tik vardas jo visai kaip mažo
Ir netgi vaikiškai švelnus.
Ažarėliu vadino žmonės,
Gal taip įtikt norėjo jam,
Kad dovanotų daug malonių
Žvejot išplaukusiems žvejams.

Ant ežero aukštos pakrantės
Tarp liepų, ąžuolų žalių
Stovėjo rūmai kunigaikščio,
Vadinos Striukbalio vardu.
Turėjo sūnų tarsi beržą,
Tėvui jis teikė tiek vilčių,
Kad žmoną ras kilmingą, gražią
Ir pulką užaugins vaikų.
Gerai svajojo senas tėvas,
Tik sūnų nuvedė keliai,
Kur kunigaikščiams būti gėda –
Kur vėjų pustomi namai.

Kitapus ežero, namely,
Gyveno vargšas medkirtys,
Žmoną palaidojęs kalnely,
Dukrą augino vienas jis.
Nebojo darbo baltos rankos,
Akys žydėjo mėlynai,
O kai dainuodavo pakrantėj,
Suklusdavo net ajerai.
Išgirdo dainą kunigaikštis,
Na tas, į beržą panašus.
Artėjo vakaras... kam gaišti...
Pasuko valtį į meldus.

Savaitei, ar kelioms praslinkus,
Į rūmus atplaukė žinia,
Kad per dažnai valtelė dingsta,
Kai sūnus iriasi su ja.
Kiti pasakė, kadgi matė
Prie seno medkirčio namų,
Ir slepia meldai, oi kaip slepia
Du jaunus žmones nuo kitų.

Senasis Striukbalis suprato,
Susiraukė aukšta kakta,
Ką mato akys lai nemato,
Nebus varguolė jo žmona.
Graži mergaitė, ką sakyti,
Bet aukso, aukso – tai nėra.
Naujus greit rūmus reiks statyti,
Karaliui duoklė nerinkta.
Ir kaip parodysi prasčiokę
Garbingiems užjūrio svečiams!
Suras jis marčią sau kitokią,
Turės sūnus paklusti jam.

Kai sūnus skrodė smaila valtim
Kartą vilnijančias bangas,
Perkūno prašė kunigaikštis –
Pagąsdint jį, gal susipras
Sugrįžt atgal, pamiršt mergaitę,
Kuri tikrai jam ne pora,
Neturi titulo, nė kraičio...
Liejos maldavimas rauda.
Perkūnas siuntė žaibą aštrų,
Suskilo valtis gabalais,
Sūnus ilgai bangose blaškės,
Tik per toli buvo krantai.

Vaitojo tėvas, nesurado,
Prarijo ežero gelmė
Jaunutį sūnų, tokį gražų,
Kaip baltą beržą pamiškėj.
Pagautas pykčio liepė kasti
Kanalą gilų per miškus,
Ir gal ant dugno sūnų rasti,
Parvežt dar kartą į namus.
Pakilo Nemunas, parudo
Nuo Ažerėlio vandenų,
Tik nieks nerado sūnaus kūno
Net iki šių, naujų laikų.

.................................

Pro tėviškę, palikus girią,
Vingiuoja upė Kanava.
Šalta srovė putoja, tyška,
Tiktai tamsoka jos spalva.
Tai iš durpyno dar nuo seno
Pro medžių tankmę, per raistus,
Į Nemuną, jo gilią vagą,
Striukbalis gena likučius.
Seniai nuseko Aižerėlis,
Jo vietoj miestas, jaunas jis,
Tiktai vadinas Ežerėlis,
Lyg būtų ežero vilnis.

(Bus daugiau)