Pasakysiu tiesiai šviesiai — jaučiuosi sumautai. Ne, ne iš dyko buvimo, ar patempiau lūpą todėl, kad siūlė bliuzelėj iširo. Retokai susimaišo pakilūs jausmai, nešantys kaip jūros banga ir traukiantys atgal į kažkokį kiaurą jausmų rėtį. Jame šniokščia skersvėjai, ir norisi tik susigūžti, atsiriboti  ir persismelkus per mažą mažą rėčio skylutę išnykti.
Man? Norisi? Išnykti?
Neatsistebiu savimi. Dar užvakar norėjau griebtis menkučio, trūkinėjančio šiaudo, kad tik galėčiau  kilti, kopti. Bijau. Diagnozės.
Stengiuosi nuo to pabėgt, žinodama, kad tai  kvaila mintis. Bet pasirodo viskas turi grįžtamąjį poveikį. Net mano katė, prieš dvi savaites išnešusi savo du rainus, mažučius katinukus pas kaimynę, ir prisiglaudusi vėjo perpučiamoje vištidėje, šiandien sugrįžo namo. Išgirdau miauksėjimą  ir radau vasarnamy du gražučius rainius. Prisiglaudusi prie kaklo šiltus kamuoliukus supratau, kad aš negaliu bijot, negaliu pasiduot. Net tai rėksnei kaimynei, kuri vakar viešai išdraskė akis, nei sumautai savijautai, kuri mane plėšo į dalis. Kai kas klausdavo, ar turiu apetitą, atsakydavau nemandagiai,  klausimu į klausimą — o ką reiškia jo neturėt?
Nešuosi kačiukus ir merkiu jų mažučius snukučius į pieno lėkštę. O stebukle, jie drebėdami bando lakti ir čepsi! O mano sujaukta savijauta drėbtelėjo malonią staigmeną — praradau apetitą. Iš dalies malonu, nes nepamaišys dieta, kurioje nereiks kankintis, nes maistas, išskyrus agurkus ir sultis, kelia šleikštulį. Bet tai ne išeitis iš dienų chaoso.
Jaučiu, kaip pasiduodu savianalizei, kurioje save smerkiu, kaltinu, noriu pranykt, užsidaryt su ąžuolinėmis durimis, užsisklęst nuo viso pasaulio. Bet gal ne visai prarastas reikalas, jei vietoj to noro, geriu kavą ir rašau?!

Ir jokia ne depresija, tik kasdienybė su savo variacijomis, kuriose telpa daug visko — netektys, šmeižtas, neteisybė, kuri veria kaip su virbalu. Noriu tam priešintis, priešintis ne tyliai, o garsiai maištaujant. Tikiuosi, viskas susidėlios į vietas iki sekmadienio, kai ramuma padvelks tėvų namai, kuriuose sveikinsiu Mamą su gimtadieniu. Norėsiu vaikščiot apie namą  ir traukt gaivų vakaro rasojantį orą. Mama vaišins cepelinais, jei nebus dar jiems apetito, pasižadu jų įsidėt į stiklainiuką, ir vežtis namo. Juk negali amžinai tęstis pusiausvyros netekimas. Aš tam nepasiryžusi.