Buvo lietingas ir vėjuotas spalis,
Lapai krito ant šaligatvio plytų.
Tokiu laiku stingdančiai šalti gali,
Gali snigti, bet gali ir lyti.

Liūdnai ošė medžiai geltoni,
Atiduodami paskutinius lapus.
Kasdien pilkėjo peizažo tonai,
Vėjas nustelbė rudens kvapus.

Ir tokią šaltą spalio dieną
Jie išėjo pasivaikščiot paskutinį kartą.
Išėjo kartu, o grįžo jis vienas,
Pamiršęs net paparastai sudie ištarti.

Nesvarbu, ką jis jai tada pasakė,
Ji suprato tiek: jo meilė jau mirė.
Jos veidą lietaus čiurkšlės plakė,
Kai tušioj gatvėj ji stovėjo pritilus.

Tą spalį krito ir leidosi spalvoti lapai,
Pabiro lietus ant gelsvų žolių vainikų.
Verkė gamta, verkė ji, vieniša tapus,
Nes iš jo meilės nė trupinio neliko.