Tai supa, tai migdo ritmingas žolynų siūbavimas —
Norėčiau parkrist ir sugert kūno poromis vasarą,
Užgydyt, užmiršti, kas rodės lig šiol neįmanoma,
Gal šimtas ženklų klajoja po atmintį pravirą.

Kaip traukia savęsp velėnos žaliuojantis tvarstis!
Kas man pasakys, ko mūsų takai neužgijo?
Kelintas jau krūmas nutaškė žydėjimo varškę?
Kelintas sezonas praplaukia baltom debesynų eldijom?

Nuskrisčiau, nubėgčiau, nušliaužčiau, jei būčiau bešaknė,
Jei perplėštą širdį mainyčiau į snūdžią ramybę.
Dvi datos po visko įrėžiamos būna į akmenį —
Lyg ženklo gedėtojams kokio dar lemiamo stigo.

Pražystu dar aš tavo vėlę prišaukus į sapną.
Atbudus nirštu, kad užsitrenkė dangiška orlaidė.
Žolynai rasoti karolių lengvai nusikrato,
O aš balansuoju kažkur — tarp palaimos ir sopulio.

Užklupai kaip kadaise mane drėgnomis nektarinėmis,
Kraujas plūsta fontanais, ieškodamas bendro zenito.
Gal miegu atvertom akimis, o gal šiaip kiek sutrikusi,
Nes tavęs čia nėra. Jau vainiklapiai mano nukrito.

Ar gailiuos praeities? Ne. Ilgiuosi stebuklo sultingo,
Jei galėčiau, ir vėl mūsų žydinčią būtį kartočiau.
Šimtas jausmo ženklų tartum kąsnis galugerkly stringa.
Kaip siūbuoja žolynai! Miegočiau, sapnuočiau, sapnuočiau...