Man aiškina,
Kad taip nebūna...

O aš kalbuos su vasara
Po žydinčiu jazmino krūmu.
Geriu jos pažadus,
Svaigstu, girtėju.
Kažkas prošal praeina,
Mūs nepastebėjęs.
Kažkas nemato nieko,
Nejaučia, negirdi,
Nors akys, ausys sveikos,
Bet pardavęs širdį.
Išbarstęs savo
Potyrius ir esmę,
Išmainęs laisvę
Į skubėjimą beprasmį.
Aš nieko nemainau
Ir nieko neparduodu.
Ir mano laiko dar
Neišsemti aruodai.
Todėl kalbuos su vasara,
Prigulus po jazmino krūmu.

Jūs sakot, kad nebūna taip?
Man — būna, būna!..