Šnabždėjimai
Susišvirkšti į veną iš vakaro truputį džiunglių, truputį draugo, truputį lietuviškos žemės, truputį mamos kvapo, truputį Niujorko šurmulio, truputį skrendančio lėktuvo, truputį Rio de Žaneiro šokio, truputį saulės įsigėrusio smėlio, truputį žydro dangaus, truputį anekdotiško juoko, truputį dykumos vėjo, truputį tėvo akių, truputį laimingo vakaro ir truputį vilties.
Gyveni tame iki ryto. Tada aparatas, kuris, rodos, turėtų tarnauti tau, o ne tu jam, žadina tave iki tol, kol atsipeikėji. Kol atsimerki. Kol šypsena dingsta. Tada diena bėga. Bet tu nebėgi. Ir vis lėčiau ir lėčiau judi. Rodos, šliauži. Grįžti į net vienatvės apleistus namus. Bet čia nėra tavo širdies. Nei tavo, nei kieno nors kito. Tai visgi tai ne namai (taip sako).
Globėjiškai apsikabini pagalvę žiūrėdamas į išsaugotas nuotraukas. Kur dingo vaikiška laimė, kai Pasaulis dar nebuvo per mažas? Ne didelis kūnas, bet milžino siela. Į tave ji netelpa. Palik jį.
Šnabždi: „truputį džiunglių, truputį draugo, truputį lietuvišk...“