Kartą Olimpe gyveno labai blogas dviveidis dievukas Janas. Jis krėtė labai blogas išdaigas. Ir labai, labai bjaurias. Kartą jis nukeliavo pas požemių valdovą ir išpasakojo jam viską kas dedasi Olimpe! Dievai labai supyko. Tačiau šiandien jis iškrėtė baisiausią išdaigą, kuri pakeitė visą jo gyvenimą. Jis iš pragaro pakvietė furiją! Tai toks padaras su ilgais nagais ir dantimis, bei šikšnosparnio sparnais. Pasiuto net Hera. Dzeusas taip įniršo, kad Janą nusiuntė į požemio karalystę pas Hadą. Nutrenkė tiesiai į bausmės laukus. Jam teko lošti pokerį, sėdint aliejuje, kurio karštis du šimtai laipsnių, ir klausytis roko nemokančių rokerių. Ir taip amžinai. Tai baisi bausmė. Juk sėdėti iki kaklo panirusiam verdančiame aliejuje tikra kankynė, nes skauda keturgubai skaudžiau nei žmogui. Be to, vaistų nėra, ir niekada nebus. Tas dievukas pasimokė. Ir labai gerai pasimokė. Bet buvo per vėlu. Dabar jam skaudėjo, buvo nuobodu ir klaiku.