Ankstyvais vasaros rytais, palydimi pirmųjų saulės spindulių, už miesto dunda traukiniai. Jų geležinis gausmas skrieja tolyn per upę, kitąpus kranto pasiekia žalius medžių lapus, įsiskverbia į kiekvieną – nuo pat šaknų iki aukščiausio medžio viršūnės, net traška miškas!

Tačiau tai vyksta lyg ir paslapčia, nes stebuklingą traškesį girdi retas žmogus. Toks, kaip ši maža mergaitė, nugara atsirėmusi į seno medžio kamieną ir iki pusės paskendusi žolėse. Jos oda pašiurpusi nuo ankstaus bei šalto ryto, tačiau mergaitės veidas, rodos, amžinai sustingęs ramybėje — vaikiškos akys užmerktos, o lūpose vos girdimai skamba niekam nežinoma melodija — trakšt trakšt trakšt...