Kas sakė, kad...


— Adomai, tu?

— Na taip. Į vasarą įėjus,
man visuomet truputį neramu,
net nežinau, kodėl čia slampinėju,
kalbėdamas kažką,
ieškodamas kažko...
Varnėnai jau šeimynas išperėjo,
pabiro paskraidyt prie inkilų,
Gražu matyt į dangų įsikibus,
Žinoti, kad pilnesnis bus.


— O aš, Adomai,
vėl tave skaitau,
ir, regisi, grįžau į Vilnių.
Sustoju prie eilėraščio ir neskubu nė kiek...
Tau akyse varnėnai, inkilus palikę,
o man — praėjusi jaunystė.
Tačiau ne buvusi, ne ta,
Kurią kadais turėjau —
Panudo dieną, kitą būt kartu.
Ar ne todėl, kalbėdamas kažką
ieškodamas kažko
čia slampinėji, mielas?
Bet jei manai, kad šitaip nori Dievas,
Tai, prašome, parodyk į mane.

Kam rodyti?
Kiekvienas esame bent truputį Dievu.
Štai paliepei ir ateinu,
bet gali būti ir kitaip —
ne aš, o tu į mano Vilnių atėjai.
Pasiklausyk —
karietos sunkios barška geležim
ir pasagos žirgų iš grindinio
žarijomis žaibuoja...  

O Vilniau vasara tvankioji,
kas sakė, kad manęs nėra?