Birželio 10 d.
Kas baisiau: kūną „parduoti“, ar sielą? Sielą, aišku. O jei su ja kartu ir kūną? Jei save visą? Ne, geriau tik kūną. Sielos nerodžiau net šešėlio. Kaukę jai uždėjau ir traukai pasidaviau. Keistas tas jausmas, kai kažkada būdamas mažas ir įskaudintas svajojai, jog tikrai tikrai gyvenime dar kartą sutiksi tą nevidoną, o jis į tave žiūrės kaip į vienintelį dalyką pasauly, bet dar keisčiau, kai tokios svajos išsipildo. Jokios praeities neužkabinam nei puse žodžio, matom tik vienas kitą, abu pasikeitę, abu jau perėję daug visko, matę irgi nemažai, pasiduodam kažkokiam jausmui, net aistra iš mano pusės nepavadinamam, galbūt smalsumui. Arba tiesiog tam, jog gyvenimui „pazorą“ padaryti, lyg: va, sakiau, jog kada nors taip bus, ir štai! Procentų daugiau nei šimtas, jog šį vakarą jo skambučio jau nebesulauksiu, o paprasčiau ir nebelauksiu. Arba palauksiu, jog galėčiau priminti sau, kas esu, ir pasakyti jam: pamiršk. Juokinga šiaip jau, bet jau seniai save įtikinau, jog geriau gailėtis dėl to, ką padarei, nei dėl to, ko nepadarei. Tik tiek jog dabar nei vienu atveju gailėtis nesinori. Toks gyvenimas. Geriau jau kūną, vis ne sielą.