Kartą augo toks medelis. Aukštas, stiprus ir tvirtas. Tačiau pasakos, kurios prasideda gerai, nėra tokios geros. Tas gerumas anksčiau ar vėliau pasibaigs. Taigi atvažiavo žmonės ir jį nukirto. Tą medelį išvežė į popieriaus fabriką. Medelis perėjo visus cechus. Galiausiai jis virto popieriumi. Iš viso nukirsta medžių buvo septyniolika. Taigi kilogramas popieriaus. Popierius buvo vežamas į parduotuves. Jose jis stovėdavo, kol kas nors popierių nupirkdavo. Į parduotuvę atėjo garsus dailininkas. Jis atėjo pirkti popieriaus piešiniams. Jis apžiūrėjo dailės skyrių, po to pasirinko lapus. Pasitaikė tie lapai, į kuriuos buvo paverstas jau minėtas mūsų medelis. Visas tas kilogramas popieriaus kainavo tik tris litus devyniasdešimt devynis centus. Tačiau dailininkui tas popierius pasirodė ypatingas, tad jis sumokėjo šimtą litų ir liepė grąžos neatiduoti. Grąžos, kurią davė pardavėja, jis net nepajudino, nes jam popierius pasirodė ypatingas, kad sumokėjo tiek pinigų. Tai buvo paslaptis, kurią žinojo tik dailininkas ir niekas kitas. Jis parsivežė popierių labai džiaugdamasis. Juk tas popierius ypatingas! Dailininkas atskyrė kelis lapus ir padėjo į seifą už paveikslo.

Po dvidešimt metų dailininkas tuos popieriaus lapus išėmė ir su vandeniu iš jų padarė košę. Po to vėl nulipdė popierių. Tiktai kietą ir storą. Tada išlygino ir pradėjo piešti ant jo paveikslą. Piešė tris paras be miego ir valgio. Tik vandenį, arbatą ir kavą gėrė, nes vanduo — gyvybės, arbata — sveikatos, o kava — nemigos šaltiniai. Dailininkas nupiešė tokį piešinį, kad sunku apsakyti!!!  Jis tą piešinį nusiuntė į pasaulio dailininkų piešinių konkursą. Ir laimėjo! Mat tas popierius buvo stebuklingas. Dailininkas buvo magas. Jis užaugino tą medelį ir užbėrė ant jo stebuklingų miltelių su Lavinos šaltinio vandeniu. Jis užbūrė medžių pjovėjus, ir jie nupjovė medį, padarė iš jo popierių ir pardavė dailininkui. Laimėjęs konkursą dailininkas pateko į televiziją, visas pasaulis žinojo jo vardą, o pinigais buvo aprūpintas visam likusiam gyvenimui.