Tu, būtie, vis peši iš manų audinių tvarsčiams ataudus.
Išdilau, išretėjau, varganai sielą suturiu.
Kol gailiuosi žaizdotų, sunkia pareigos prakaitą,
Nors visų sutiktųjų nespėju apmuturiuot.
Štai iš kur tas kraujavimo gildantis potyris -
Ką glaudžiu, tas nudrengęs į rūpesčius odą.
Taip retai Dievo ausį pasiekiantys poteriai
Leidžia aiškiai suprast - pagal norus neduodama,
Kad pasiekti turiu, iš kažkur pasiimti,
Sumeistraut, susimalt, trinant nagą į nagą,
Užmylėt, pagimdyt, su kantrybe auginti.
Naštai sprūstant pro pažastis - maža ir maža.
Pabrangink, pataupyk atminties margą drobę,
Sutinku, kaip lig šiolei, žaizdotuosius tvarstyti,
Mano atžalos dvi, pumpurais apsikrovusios,
Tankiai spraudžia tarp nyčių beaudžiamą ateitį.
Vyksmas vyksta. Ko dar? Ties manim nesustojo,
Kiek pešiojai, skalbei, kiek tirštai prikrešėjai.
Aš laiminga, būtie, kad mane išnaudojai -
Argi paisiau, ko noriu? Padariau, ką reikėjo.
Mintys sklendžia tolyn, nepasiekiu uždengti
Nei darbais, nei lopšinėm, nei giesmėm, anei poteriais.
Pilkas brėkšmas pradaro dangaus erdvų dangtį,
Kad per likusius ataudus dulkes iškoščiau.