Ar pastebėjot, kokios jos akys? Senatvės?
Nustebusios, dar vis kažko ieškančios,
Klausiančios – nejau tai man?
Paskui – įskaudintos, pasipiktinusios,
Protestuojančios, kenčiančios, prarandančios viltį.
Pagaliau – supratusios, susitaikiusios, romios.
Kartais droviai prašančios.
Gudrios, žinančios paslaptį, bet tylinčios, nes nėra kas klauso,
Tačiau kiekvieną akimirką pasiruošusios atsiverti, jeigu...
Jeigu kas pakalbintų,
Jei paprašytų sudainuoti jaunų dienų dainą – su šypsena pro ašaras.

Vienišos.
Išdidžios.
Išmintingos.
Alkanos –
Meilės.
Trupučio, kad ir nepelnytos.
Tik trupučio.

Prašau, paglostykit ją, mano senatvę,
Bent žvilgsniu, bent žodžiu, šypsena.
Kaip svetimo strazdanoto murzino vaiko galvelę.
Kaip valkatą šunį, prisigretinusį vienatvės naktį.
Kaip kažkam atiduodami skolą.

Ačiū.