Sėkmė, statusas, pinigai, turtai, materialinės gėrybės – visi šie dalykai yra šiais laikais akcentuojami kaip vieni iš svarbiausių gyvenime. Bet ar tikrai turtai ir karjera yra tokie svarbūs dalykai gyvenime ir ar apskritai viso to reikia – gal būnant toli gražu ne turtuoliu, galima gyventi žymiai geriau už turtinguosius? Ar dabar labai plačiai paplitęs sėkmės kultas nėra didžiulė klaida, griaunanti tradicinius moralės pamatus?

Šiuo metu nuolat girdime apie tai, kaip svarbu yra būti turtingam ir daug pasiekusiam. Jau nuo pat vaikystės iš visų įmanomų informacijos šaltinių pradeda atakuoti informacija: tu turi būti sėkmingas, tu turi būti turtingas, gerbiamas, seksualus ir suvartoti daug materialinių gėrybių. Apie galimybes praturtėti rašomos knygos, rodomos TV laidos, laikraščiai ir interneto portalai mirga patarimais, kaip tapti turtingu ir daug pasiekti. Bet kodėl beveik niekada nematome patarimų, kaip būti geru žmogumi?

Žmonės, susivilioję sėkmės ir materialinės gerovės kultu, patenka į begalinės konkurencijos lenktynes. Ir šių lenktynių niekaip neįmanoma laimėti. Visada atsiras žmonių, kurie gyvena turtingiau ir prašmatniau už tave, kurių statusas aukštesnis. Be to, materialiniai poreikiai turi tokią savybę – jie be perstojo auga. Iš pradžių užtenka buto, po to jau reikia namo. Iš pradžių gerai važinėti troleibusu, po to reikia automobilio – nors ir seno, po to jau reikia naujo, o vėliau – ir ne vieno. Iš pradžių gerai rengtis rūbais iš turgaus, o paskui jau reikia firminių rūbų iš prabangių parduotuvių. Iš pradžių gerai atostogos kaime, paskui jau reikia į Palangą, vėliau – į Kroatiją, po to prireikia dar daugiau egzotikos... Sąrašą galima tęsti ir tęsti.

Arši konkurencinė kova (artimai susijusi su gerovės siekiu ir ambicijomis) šiais laikais prasideda labai anksti, dar nuo mokyklos laikų. Jau tada pradedama diegti, kad tu turi būti geriausias, turi daug pasiekti, turi nukonkuruoti kitus ir kad būtent tai yra pagrindas šiuolaikiniame gyvenime. Aukštojo mokslo įstaigose tai išryškėja dar labiau: rotacija, mokėjimo už mokslą ir stipendijų klausimas, būsimos karjeros galimybės, dėl ko studentai pradeda žiūrėti vienas į kitą priešiškai, kad tik kitas negautų aukštesnio įvertinimo. Dažnai tenka išgirsti vyresnės kartos atstovų nuomones, kad jie studentiškais laikais buvo draugiškesni, o dabar jūs tik konkuruojate ir žiūrite vienas į kitą kaip į priešą (reikia pripažinti, kad viskas taip ir yra). Bet visu „grožiu“ konkurencijos ir priešiškumo dvasia atsiskleidžia darbo rinkoje, kai dėl karjeros ir didesnio uždarbio prasideda intrigos, pavydai, pykčiai, „pagalio kišimas į ratus“ vienas kitam ir kiti nervus bei sveikatą gadinantys dalykai. Ar viso to iš tikrųjų reikia?

O gal kas nors, tarkime, nenori būti tos nuolatinės konkurencijos ir materialinės gerovės vaikymosi dalimi? Gal netgi šiais laikais yra tokių žmonių, kurie supranta, kad materialiniai dalykai nėra joks prioritetas gyvenime, ir sąmoningai pasirenka nesiekti karjeros, turtų ir galimybės suvartoti daugiau materialinių gėrybių?

Ar iš tikrųjų žmonėms, objektyviai žiūrint, reikia tiek daug? Be abejo, kad nereikia. Kitas žmogus, gaudamas nors ir nedidelį atlyginimą, kurio mėnesiui užtenka patenkinti pagrindinius poreikius (mokesčiai, maistas, transportas, apranga, kai kurios pramogos), gali jaustis labiau patenkintas gyvenimu už tą, kuris gyvena karjeros siekimu ir materialinių turtų kaupimu. Visų pirma, karjeros nesiekiantis žmogus turi daugiau laisvo laiko išeiti į miestą, į gamtą, daugiau laiko savo gal ir paprastiems, bet didelį psichologinį malonumą teikiantiems pomėgiams ir hobiams, dažnai moka džiaugtis mažais, paprastais ir kasdieniškais dalykais, tokiais kaip žaliuojanti gamta ar saulėlydis už ežero. Kas pasakė, kad prabangiame egzotiškos šalies paplūdimyje laikas praleidžiamas smagiau ir turiningiau nei savo gimtame mieste, prie ežero ar kaime? Visa tai yra prasimanymas. Mūsų kasdienybėje iš tiesų yra daugybė puikių dalykų, kurie nekainuoja nė cento, bet mes kažkodėl dažnai nenorime jų pastebėti.

Kitas labai svarbus dalykas, kad karjeros nesiekiantys žmonės dažnai gali džiaugtis natūraliu, žmonišku bendravimu, nesuniokotu intrigomis ar interesų konfliktais. Gal tai ir subjektyvu, bet pateiksiu pavyzdį iš savo patirties: teko nemažai bendrauti su akademiniu jaunimu ar ofisuose karjeros siekiančiais žmonėmis, ir teko daug bendrauti su „neprestižinių“ profesijų atstovais: statybininkais, valytojomis, apsaugos darbuotojais, pardavėjomis, ūkvedžiais, vairuotojais. Reikia pripažinti, kad būtent „neprestižinių“ profesijų atstovų tarpe galima sutikti daugiau geranoriškumo, altruizmo, bendrumo pojūčio, draugiškumo ir paprasto, žmoniško bendravimo. Tuo pačiu – mažiau intrigų, pavydo, arogancijos, konkurencijos ir psichologinės įtampos.

Žmonės labai dažnai nemoka vertinti to, ką turi, ir kaip būtų gaila – tai, ką turėjo, dažniausiai sugeba įvertinti tik praradę, o tai yra labai klaidinga pozicija. Gyvenime mums duota labai daug, netgi neturint kažkokių didelių turtų ar statusų, ir reikia tai vertinti. Vien jau tai, kad esi gyvas ir sveikas, turi rankas ir kojas, tavęs nekamuoja jokios sunkios ligos, yra labai daug, nes yra daugybė žmonių, kurie negali pasidžiaugti netgi tuo. Tai, kad esi pavalgęs, turi stogą virš galvos, irgi yra daug, nes argi trūksta žmonių, kurie neturi netgi to? Tai, kad aplink tave yra šeima, draugai, gali bendrauti su paprastais ir geranoriškais žmonėmis, irgi yra daug. Patys geriausi dalykai gyvenime nieko nekainuoja, bet, deja, žmonės pasiduoda sėkmės kultui ir puola siekti to, kas dažnai yra net nepasiekiama, ir nepastebi, kiek daug iš tikrųjų Dievas jiems duoda. Ar tikrai yra laimingesni už mus tie žmonės, kurie gyvena prabangiose vilose, atostogauja vis kitoje šalyje, plaukioja jachtomis ir turi didžiules sąskaitas bankuose? Abejoju. Nes argi tie visi turtai yra kažko verti, kai atitrūksti nuo bendruomenės, nuo paprastų žmonių?

Žmonės pagal savo prigimtį yra bendruomeniški, linkę gyventi bandoje, o ne konkurenciniai individai (ne tokie, kaip vilkai ar katės), ir mes nesame kažkas kažkas pavienio – mes visi esame gyvo organizmo, sociumo dalis. Tradiciniame krikščioniškame mokyme tai buvo labai akivaizdžiai įtvirtinta per altruizmo, nesavanaudiškumo ir geranoriškumo kitiems idealus. Krikščionybė yra bendruomeniška religija, kurioje akcentuojama ne pavienio individo ego, o visuomenės gerovė, ir kiekvienas tikintysis turėtų stengtis siekti bendro tikslo, bendros gerovės, o ne savo individualių poreikių patenkinimo. Kai gerai visai bendruomenei – tada gerai ir pavieniam individui. Netgi sovietmečiu, kurį šiais laikais labai priimta laikyti „bjauria atgyvena“, buvo žymiai daugiau bendruomeniškumo, ir jis buvo diegiamas nuo pat mokyklos suolo. Pirmiausiai bendri poreikiai, po to aš.

Šiais laikais, atėjus sėkmės kultui ir visuotinei konkurencijai, visuomenė tapo atskirų, pavienių, tarpusavyje susipriešinusių individų būriu, kur kiekvienas visų pirma suinteresuotas savimi. Nebeliko tradicinio bendruomeniškumo pojūčio, įsiviešpatavo siekis žiūrėti savo interesų, o kiti žmonės, jeigu reikia, gali būti netgi priemone jiems pasiekti. Tokios sąvokos kaip altruizmas, saikingumas, padorumas, geranoriškumas – apskritai, ko gero, greit bus sutinkamos tik senose knygose. Kiti šalia tavęs esantys – tai potencialūs konkurentai ar priešai, kurie gali pakenkti, trukdyti ar daugiau pasiekti už tave.

Ar tikrai gerai gyventi, kai negali pasitikėti kitais, panašiais į save?