Atvirkščiai

Ak taip?
Sakai, kai sugebi įkvėpt pasaulį į save,
tai net ir pilnatis brandesnė.
Bet aš turbūt, deja,
kvėpuoju atvirkščiai:
Savęs neradęs pilnaty
pasaulis raukosi,
ir rodo į tuštybę mano,
kur atminty — gimtieji Šklėriai
su sausy užgimusio data.
Ir kopos, samana apžėlę.
Dar smėlis pučia į akis kaip kažkada,
o vidury miškų,
virš mažo lauko,
giesmelę vingrią čiulba vyturėlis.

Ten,
        atminty,
                      deja...

Išeina Šklėriai, pasišviesdami žvake,
O laidotuvių giesmininkus atveža iš turgaus.
Betgi, viltie, kol dar kilnojiesi krūtinėj,
Gimtinei
              žvakės
                          neuždegsiu.