Ten už Merkinės, už brukavotos,
Raudona saulė nenusileis,
Ir kritę broliai, Varcios miškuose,
Tėvo dvarelin nebepareis!

Sustingę akys melsvaisiais toliais,
Mirties šešėlis dengia draugus,
Sušalęs gruodas ir kietas guolis –
Virš Nemunėlio verkia dangus.

Ateik, motule, ir tu tėveli,
Žvelkit į šaltas mano akis,
Miestelio bruko akmenys gelia,
Gal žvilgsnis karštas jas atgaivins?..

Jau vasaružės nerasiu sniego,
Nebedainuosiu laisvės dainos,
Ten už Merkinės broleliai miega
Ir man gyvybės nedovanos.

Suvilgo lūpas rudeniai lietūs,
Bet širdys plakti nebepradės
Negrįžta paukščiai, skridę į pietus –
Mylėti jauno nieks nežadės.

Sudie motule, senas tėveli,
Ir aš negrįšiu jau atgalios...
Bet auš dar rytas kraujo lašeliais,
Dar žemę sveikins Laisvės – valio!..