Tavo laiko bokšteliuose budi. Suklusta ir stebi,
Kaip atokaitoj vartos ugniniai lapiūkščiai. Kairėj,
Viršum rezginio saulės rusena lėtai, taip sutapo,
O gal toks dėsningumas – gegužis ir viskas gerai.

Tavo laiko narvai atlapi. Jis nė krust, nė iš vietos.
Išsijuosęs lekuoja, nors liesk, atpažinti keblu.
Tai kada, jei ne šiandien, įkvėpti, iškvėpt ir kalbėti
Apie tai, kaip labai pasiilgau ir kaip negaliu

Nematyt, kad suskubo sunokti pakumpusi kriaušė.
Sako, bando suspėt (o dar vakar tokia išdidi...).
Kad norom nenorom suprantu – jis nulemtas seniausiai,
Šitas priešpilnis vyzdžiuos ir ši pilnatis po širdim.

Ir norom nenorom suprantu, kiek savęs išbraukyta
Iš laiškų į tave, lyg klaida būčiau, lyg netikra...
Tai kada, jei ne šiandien, įkvėpti ir tau pasakyti,
Tavo laiko neskauda, sūnau, viso kito nėra.