Dainą girdžiu skambant tyliai,
Kurią visi dainuodavo kadais:
Dvi moterys mylėjo vieną vyrą
Pavasarį, kai išplaukia ledai.

Jo karšta širdis linko į Alisą,
Bet Bona nenorėjo nusileisti.
Ji atidavė jam savo širdį visą,
Ir jai visiškai nebuvo keista,

Jog jis buvo už ją jaunesnis
Gal penkiolika, gal dešimčia metų.
Ji turėjo draugų apkalbas kęsti,
Nes sau brangų žmogų surado.

Ji buvo patraukli ir pasiturinti,
O Alisa neturėjo padorios suknelės.
Jis turėjo vieną iš jų pasirinkti,
Bet kažkodėl ilgą laiką to nedarė.

Bona žinojo, kad vilties mažai,
Bet širdžiai plakti juk neįsakysi.
Ji jį mylėjo nuoširdžiai,
O jis bėgti įkalbėjo Alisą.

Bona negalėjo jam atleisti,
Negalėjo nei gyvent, nei numirti.
Niekas negalėjo rasti vaistų,
Kurie būtų išgydę jos sužeistą širdį.