Mačiau, kaip išgražėja moterys,
Kai jas pamyli.

Tuštėja peleninės, skaistalais
formuojami namai, sugedęs
Patefonas atkartoja, stringa

sublogt, sukūst

Storas vaidina kaip lėlių
Teatre ir pačios lėlėmis
Tik verčiasi nuo kojų.

Kaklai po vėriniais per dailūs,
Apyrankės ir lūpdažis ryškus,
Pagalvės apvalką išpiešia.

Po lietpalčiais susigūžia, kai pliaupia, kad
Pirštų pagalvėlės neraukšlėtų, kad
Tušas nenubėgtų po velnių –

Ne mineralas dirbtinas kažkam aistros
Suteikia,
Ji moteris – alyvuogių aliejus delnuose.