Atėjus pavasariui, Liudvelė jau ruošiasi išsikraustymui. Viską išvėdino, iškilnojo, sudėliojo į dėžes, krepšius, maišus. Ji daug skalbė, adė, lopė. Kaip išmanė, taip ruošėsi naujam gyvenimui.
Darbo netrūksta nuo ryto iki vakaro, bet ką bedirbtų, kur beeitų nuo minties nenueina tai, kad negalima taip be niekur nieko imti ir pasitraukti. Nors apie tokius dalykus nieko neišmanė, bet jai atrodė, kad visgi Jonukui iš tų namų turi nors kiek priklausyti. Baisu, kad nenuskriausti vaiko.
Ji, aišku, čia jau niekada negrįš. Gal daugiau niekada gyvenime nebematys ir nebe sutiks Beno, o jis, aišku, jų irgi nepasiges. Kaip gi tada sužinosi ar priklauso kas Jonukui, ar ne? Kaip ten bebūtų, jie pagal dokumentus yra broliai, o norėdamas vienas valdyti žemę, turi ir su broliu atsiskaityti. Taip kaip, amžiną atilsį, tėvas Meldainis buvo išmokėjęs abiems vaikams.
Kartą, Liudvelė matydama, kad Benas lyg ir geroje nuotaikoje, ji paklausė.
– Aš jau ruošiuosi išvažiuoti. Norėčiau sužinoti, kas mums su Jonuku iš tavęs priklauso. Gal galėčiau dabar atsiimti?
– Dar ko? – iškart supyko Benas. – Kas gali tau priklausyti, jeigu mano tėvas mirdamas tau nieko nepaliko.
– Na, tegul man nieko, bet vaikas jo. Turiu krikšto metrikus. Ten parašyta, kad jis, amžiną atilsį, Antano Meldainio sūnus ir išeina, kad tavo brolis. Kaip gali būti, kad nuo tokios žemės broliui nieko nepriklauso?
– Su juo kitas reikalas, bet ne dabar.
– Tai kada? Man nieko, vaikui ne dabar, tai kada atiduosi? Aš išvažiuoju, gal niekada daugiau nebe susitiksime gyvenime, būtų gerai dabar atsiskaityti, – nenusileido Liudvelė.
– Dar ne laikas, –  piktai burbtelėjo Benas ir, užsivožęs kepurę ant galvos, šovė pro duris.
Galvoja, galvoja Liudvelė, per naktis nemiega, kol pagaliau sumąstė: „ Reiki prašyti seniūno pagalbos. Man Benas niekada nepasakys teisybės. Su manimi jis išvis nenorės daugiau kalbėtis, o jei ir kalbės, tai teisybės iš jo nesužinosiu. Sakys taip, kaip jam geriau. Kas kita, kai prie svetimo žmogaus...“
Atėjusi pas seniūną, Liudvelė viską nuo širdies išsipasakojo.
– Kai tik atėjo Benas į ūkį, išsyk apkarto gyvenimas. Nei man, nei vaikui nebėra vietos. Užsisėdo ant mūsų abudu su žmona, neprileidžia prie pečiaus, negaliu nieko išsivirt valgyt. Gyvi abu su vaiku tik pienu ir duona. Ir to pieno nebe ilgai turėsim. Ganyklos, sakė, šiemet nebeduos. Nėra kaip išsikepti duonos, nežinau nė ką reikės valgyti.
Viską išsipasakojusi, su ašarom akyse baigė Liudvelė ir kreipėsi į seniūną su prašymu:
– Kai tik sušils, žadu išsikraustyti, bet pirmiau norėčiau, kad ponas seniūnas, padėtų man išsiaiškinti, ar priklauso man su vaiku kokia nors dalis iš to ūkio, ar ne?
Seniūnas Pauža garbingas žmogus. Daug metų seniūnauja ir yra dalyvavęs prie visokių ginčų žemės ir palikimo dalybose, matęs ir tokių atvejų, kai aiškinamasi dėl dalies išmokėjimo. Dabar jis atidžiai išklausė Liudvelę.
Pauža šešiasdešimtmetis, dar visai žvalus vyriškis, ne taip seniai palaidojęs žmoną, gyvena vienas dviejų aukštų gražiame name. Valgį jam gamina ir namus tvarko netoliese gyvenanti ištekėjusi duktė. Ūkio jis neturi, gyvulių nelaiko, o savo dvidešimties hektarų žemę nuomoja gretimai gyvenančiam stambiam ūkininkui. Seniūnas turi tik vieną gražų arklį, kurį labai myli ir prižiūri. Su juo važinėja į valsčių, į turgų ir sekmadieniais į miestelį bažnyčion.
– O ką pats Benas sako? – išklausęs Liudvelę, paklausė seniūnas.
– Tik tiek, kad jis teisėtas paveldėtojas, viskas pagal įstatymą, pas notarą užtvirtinta, juodu ant balto užrašyta. Norėčiau ir aš sužinoti, kas ten užrašyta. Ar yra man su vaiku kiek nors skirta, ar tik jam vienam viskas priklauso? – atsakė Liudvelė.
– Ir sužinosim, – nuramino ją seniūnas. – Va, ateisiu sekmadienį po pietų ir pasišnekėsim. Aš manau, turėtų būti ir vaikui dalis, ir pačios išlaikymas iki vaiko pilnametystės. Bet viskas paaiškės, kai pamatysim, kokius Benas Meldainis turi dokumentus.
Iš seniūno Liudvelė išėjo su viltimi gauti kokią nors paramą iš Beno. Bet iki sekmadienio dar pora dienų. Svarbu, kad tik pats gaspadorius tą dieną būtų namuose, kad nebūtų kur nors išėjęs ar išvažiavęs.
Kaip ir buvo žadėjęs, seniūnas atėjo sekmadienį po pietų. Nesumelavo. Liudvelė taip jo laukė, o kai pamatė, net nustebo.
Aną dieną, kai buvo nuėjusi, rado jį nelabai valyvą. Tada jis buvo su darbinėmis naminio milo atraitotomis kelnėmis, sunešiotu švarku, apspurusiais marškiniais, basomis kojomis įsispyręs į medžiokus. Buvo be kepurės, o žilstelėję plaukai buvo išsidraikę ir krito beveik ant akių. Pasirodo, seniūnas tą dieną darbavosi tvarte, mėžė mėšlą, po to šukavo ir blizgino arklį. Dar tebelaikė rankoje šukas, kai kieme pasirodė viešnia. Tada jis padėjo šukas ant prieklėčio, nusimazgojo prie šulinio rankas ir pakvietė ją į vidų.
Šiandien seniūnas Pauža kaip nebe tas žmogus. Apsivilkęs kostiumą, „ po šlipsu“, kai nusiėmė kepurę, plaukai gluotniai sušukuoti aukštyn, o padėjęs kepurę ant suolo, dar juos susiglostė delnu ir pakviestas atsisėdo.
Trumpai šnektelėjęs apie šį bei tą su Benu, seniūnas pradėjo kalbą apie reikalą.
– Buvo pas mane atėjusi tavo pamotė. Nori sužinot, kokios jos ir vaiko teisės tame ūkyje po vyro mirties. Pats čia dabar gaspadorius ir esi už viską atsakingas. Turbūt turi kokius nors popierius, liudijančius, kas jai priklauso?
– A, štai kas, – tik dabar suprato Benas, dėl ko čia apsilankė seniūnas, o tai visą laiką su juo šnekėdamas spėliojo, kokių galų jis čia pasirodė. – Žinoma, kad turiu. Be popierių negi galėčiau čia šeimininkauti? – ramiai atsakė jis.
– Tai gal galėtum juos mums parodyti? – mandagiai paprašė seniūnas, bet Benas staiga pasipūtė.
– O kodėl aš turiu pačiam juos rodyti? Ar pats koks teisėjas ar advokatas?
– Nei čia teismas, nei čia reikia teisėjų ar advokatų. Ir išvis gali man jų nerodyti, bet tavo pamotė turi teisę susipažinti su dokumentais, kuo remdamasis pats čia šeimininkauji ir kokias ji su vaiku turi teises į šį ūkį. Aš dalyvausiu tik kaip liudininkas ar tarpininkas jai prašant. Aš tam turiu teisę.
– Tai kam tada liudininkai, jeigu čia ne teismas? Maža kas sugalvojęs paprašys parodyti. Tai ką, ar aš visiems turėsiu rodyti? Čia, brolau, rimti dokumentai, ne bile kas.
– Pats labai gerai žinai, kad aš seniūnas ir privalau padėti tam, kas prašo pagalbos. Tai mano pareiga. O pats turbūt nelabai tvirtai jautiesi ir nesi toks teisus, kad nenori parodyti. Ar tik neslypi čia kokia apgaulė? – jau visai griežtai pasakė seniūnas.
– Šitą reikia dar įrodyti, o tada šnekėt, – įsižeidė Benas, bet seniūnas neišsigando.
– Tai ir parodyk, ko bijai?
Benas susimėtė.
– Nieko aš nebijau, tik nereikia vaizduot tokio didelio viršininko. Viso labo tu tik seniūnas.
– O tu eilinis gaspadorius, kokių šimtai mūsų valsčiuje, – atkirto seniūnas. – Tai parodysi ar ne? – griežtai pareikalavo Pauža.
– Na, štai, – pagaliau atnešęs dokumentus, Benas juos padėjo ant stalo priešais seniūną. – Žiūrėkit, skaitykit. Jokios apgavystės čia nėra ir negali būti. Viskas juodu ant balto...
Seniūnas arčiau prisitraukė popierius ir pakvietė prieiti Liudvelę, kuri sėdėdama ant suolo truputį atokiau, stebėjo vyrų ginčą. „ Na, matai, – galvojo ji, – seniūnui ir tai nenorėjo rodyti, o ką kalbėti, jeigu aš būčiau paprašiusi. Kaip gerai padariau, kad nuėjau pas seniūną “.
Pauža vartė popierius. Paveldėjimo dokumentai jo nelabai domino, bet priėjęs prie tų, kuriuose buvo minimos išmokos, jis kelis kartus perskaitė tyliai pats sau, paskui garsiai Liudvelei.
– Kiek metų tavo sūnui? – paklausė jis.
– Greitai šešiolika, – atsakė Liudvelė.
– Kai sueis aštuoniolika, jei norės, atsiims iš brolio dalį, o apie pačios aprūpinimą niekur nepažymėta. Lyg tai turėtų būti skirta kokia tai parama iki sūnaus pilnametystės, bet pagal tuos popierius pačiai nieko nepriklauso.
Kai buvo perskaityti dokumentai, įsitempęs Benas atlėgo.
Vis tiktai kai kas buvo suklastota.
Gavęs kyšį, notaras tekste nepažymėjo vaiko amžiaus ir Liudvelei bei Jonukui nebuvo numatytas pilnas išlaikymas iki vaikui sueis pilnametystė. Taip nepastebimai reikalas praslydo Beno naudai.
Susirinkęs nuo stalo popierius, Benas nunešė juos į stanciją, užrakino komodoje ir grįždamas atsinešė butelaitį degtinės.
– Pažiūrėk stiklelių ir ko nors užkąsti, – paliepė jis žmonai, – o mes su ponu seniūnu išgersim už tą vargą. Pagalvojęs, kad gal kiek per aštriai su Pauža kalbėjo ir, norėdamas ateityje palaikyti su juo draugiškus santykius, Benas maloniai kalbėjo. – Truputį pasiginčijom, bet dėl to, manau, nesipyksim. Šiaip ar taip netolimi kaimynai esam.
– Ne tokių dalykų per tiek metų teko girdėti. Aš prie visko pripratęs, – taikiai atsakė seniūnas ir pasislinko dar arčiau stalo. – Tiek metų paties nematėm, o dabar vėl sugrįžai į tėvoniją, – tęsė kalbą seniūnas, – taip netikėtai pasimirė tėvukas, – prisiminė tėvą. – Kas galėjo pagalvot, toks stiprus vyriokas buvo... Nespėjo nė sūnaus užaugint ir jauną žmoną paliko, – smailiai pažvelgė jis į Liudvelę.
– Negalvojau nė aš, – pildamas degtinę į stiklelius atsakė jam Benas. – Kai reikėjo man iš čia išeiti, buvo truputį gaila, bet man ir ten neblogai sekėsi.
– Kurgi ne, – pritarė seniūnas, – ne toks mažas gabalas žemės ir ten, o dar tokios geros... O kas gi dabar ją dirba? Kiek žinau, uošvių jau nė vieno nebėra gyvo.
– Uošviją atidaviau ant pusės, o man čia patogiau ir daugiau žemės.
Kai vyrai išgėrė po vieną ir Benas pripylė po antrą stiklelį, seniūnas prisiminė moteris.
– Gal reikėtų ir moterims pasiūlyti? Žiūrėk, kaip pavydžiai jos stebi, – pajuokavo jis.
– Niekas nepavydi, – atsiliepė Ulė, stovėdama prie pečiaus, – ne kažkiek turit. Žiūrėkit, kad tik jums užtektų.
– Kiek turim, tiek, bet, draugiškai pasidalinus, užteks visiems, – tikino seniūnas, – prašom arčiau. Kartu bus linksmiau.
– Na, ateikit gi, – pakvietė ir Benas, – tik atsineškit savo stiklelius ir daugiau užkandos, – dar išsiderėjo.
Papjausčiusi dešros, Ulė atnešė stiklelius, o Liudvelei nė eiti niekur nereikėjo. Ji jau sėdėjo už stalo greta seniūno ir jis, pakėlęs nuo stalo pripiltą stiklelį, padavė jai į ranką.
– Na, o dabar visi išgersim iki dugno, – paragino Pauža ir visi išgėrė.
Išgėręs antrą, trečią stiklelį, seniūnas jau visai buvo linksmas ir neskubėjo namo. Atlaisvinęs šlipso mazgą ir atsegęs marškinių apykaklės sagutę, seniūnas suglostė aukštyn plaukus ir, atrodo, kad pasiruošė ilgesniam pasisėdėjimui.
– Žinai, aš pačiam pavydžiu, – kreipdamasis į Beną, juokavo seniūnas Pauža, – pas patį net dvi gaspadinės, o aš neturiu nė vienos. Prastas gyvenimas be šeimininkės.
– Galiu paskolinti vieną, – neatsiliko su pokštais Benas, – rinkis katra patinka.
– Man, žinoma, kad jaunesnė, – dirstelėjęs į Liudvelę, kvatojo Pauža, tačiau Beno atsakymas jį šiek tiek suglumino.
– Po šimts, negi teks atiduoti žmoną, – neva susirūpinęs Benas pasikasė pakaušį, – bet, kai geram žmogui, o dar kaimynui, tai ne gaila...
– Bet tik jauna, – toliau taktiškai juokavo seniūnas, neišsiduodamas, kad buvo nustebintas. Į abi moteris pasižiūrėjus, jam našlė atrodė mažiausiai desėtka metų jaunesnė už Beno žmoną Ulę. – Niekas nekaltas, juk pats pasiūlei. Tik tiek, kad nelabai norisi įklimpti į skolas. Stengsiuosi, gal kaip nors pasiseks nuosavą įsigyti.
– Patarčiau ilgai nelaukti, – perspėjo jį Benas, – jau dabar tavo paausiai balti, o kai visai pražilsi, nebenorės tokio jaunos mergelės.
Žodis po žodžio, stiklelis po stiklelio, išsėdėjo seniūnas Pauža iki vėlaus vakaro. Kai jis atsisveikino su Benu ir Ulijona, Liudvelė išleido jį pro duris ir palydėjo iki vartelių.
– Labai ačiū tamstai, – padėkojo ji, – dabar jau žinosiu, ką daryt, kai ateis laikas. Be jūsų pagalbos aš nieko nė nežinočiau. Iš karto nenorėjo nė jums rodyti dokumentų.
– Kiek galiu, visiems padedu. Tokia mano pareiga. Bet iš dalies Benas teisus. Ne kiekvienam gali rodyti tokius svarbius dokumentus. Jeigu nebūtų sutikęs, ir aš nieko negalėčiau padaryti.