Apie „Samogitios“ rašybos ydas, 2

.            Iš to varpo nuo varpinės – kalbos nuo tarmės – neskyrimo, negirdėjimo atsiranda gan komiškų rezultatų.

1. Skaityti tokius tekstus (S.r.), jei moki žemaičių tarmę, nesunku. – Žinoma, jei moki tarmę, nedaug pasistengęs bet ką ta tarme paskaitysi – laikraštį, maldaknygę beskaitydamas išversi žemaitiškai. Tada ir S.r. visiškai nereikalinga – „bet kaip“ užrašytas tarmiškas tekstas paprastai atrodo priimtinas, įprastas ir būna daug tikslesnis, negu samogitinis. Bent jau nebūna tų keistų, nieko realaus neišreiškiančių Ė...
             Parodysiu pavyzdį. Štai „Rašyk“ tinklapyje tūlo žemaičio paskelbtas komentaras. Proto pastangų rašybos reikalams jo pagailėta – kiekvienu momentu graibyta iš bendrinės tai, kas atėjo į galvą, kad galėtų tikti. Praleista daugybė galimybių tiksliau tarmę parodyti, ir vis tiek – tekstas išėjo daug aiškesnis ir tarmė daug geriau atskleista, negu „Samogitios“ rašyba parašius:
           „Ba speciale sukonfiguroutas klaveturas nieka če nasigaus, kap i banorėtomi. Iš tikruju mon veinoda kap parašyta - žemateška parseskaita automatiška. Vo tas kor žemateška namok - nikap to teksta normale naparskaitys. Vot i veskas. Tep pat i su vesom kitom kalbom. Išvada nateisinga , kad tarme galem raštu atvaizdoute geriau. Jegu tos tarmes namoki, nažena - atvaizdavema vengrybes namačys. Nabent rašyte specialęs lengvistu ženkląs - no bet tus irge reks išmokte HO HO. Tep.“
            Čia kirčių vietos skirtingos nuo bendrinės neparodytos, nei fonetikos, priegaidžių nėra pastangų pridėta, užtat pora nosinių ne vietoj prilipdyta... ir vis tiek skaityti smagiau, negu S. r. tekstą  spec.klaidinantį.
            Dėl šito teksto turinio netenka ką nors pasakyti. Nebent – šis komentatorius apskritai nesupranta, kad rašyba gali būti blogesnė arba geresnė. Kalbos akcento jis neskiria nuo užprogramuoto fonetikos išdarkymo. Neskiria varpinės nuo varnos. Tik mūsų teiginį jis patvirtina –  tarmę mokėdamas, automatiškai rėši žemaitiškai.

2. Žemaičių tekstai užrašomi fonetiniu principu. (?)   – Ou, o, ū ir pan. ten leidžia atskirti, tai ir visa fonetika. Toliau – niveliuojanti ė ir pan., nemanau kad ir mokančiam žemaitiškai tai patiktų. S.r. – tik dalinai fonetinė rašyba. Fonetinį principą rašymas „bet kaip“ geriau išlaiko.
3. Nėra poreikio kiekvienai potarmei kitas rašybos taisykles nustatyti. Būtent – nėra tokio poreikio: ne kitas rašybos taisykles reikia nustatyti, o naudojamos taisyklės turi leisti kuo tiksliau perteikti bet kurios patarmės ypatybes. S.r. tam visai netinka.
4. Žemaičiui, jei jis tikrai nori rašyti tekstus žemaičių tarme (jos potarmėmis), vadovaujantis J. Pabrėžos ir A. Girdenio žemaičių rašybos pagrindais, nėra jokios problemos. – Tikrai. S.r. subtilumų neperduoda, tai rašyti lengva, – net aukštaičiui, girdėjusiam anekdotų apie žemaičius, gali pasisekti sukurti žemaičių patarmių kratinys.
5. Ne S.r. nuopelnas, o atsitiktinumas, kad ji paliks ateičiai vertingų žinių – žodyno, gal sintaksės, ką nors iš linksnių vartojimo ir panašiai. Žinoma, geriau blogiau, o liks autorių nuopelnai.

       Išvados
1. „Samogitios“ rašybą būtina reformuoti. Atsisakyti žemaičių bendrinės k. tendencijų.
2. Žemaitiški tekstai net laimėtų, jei Samogitios rašyba neegzistuotų  ir būtų rašoma bet kaip.
3. Uždaryti savo tarmęnuo kitų lietuvių – nesusipratimas: žemaičių kalba – ne svetima. Tarp kitko,    
     S.r. visai netikusi padėjėja žemaičių „kalbos“ mokantis.
4. Tuo tarpu „Žemaitijos“ Kalbos skyriuje visa gausi medžiaga didžiai brangi, taip pat ir rašybos
     aiškinimai.    


        Priedas:   tarmės nemokančio bandymas pagerinti rašybą „bet kaip“: spėjamos kirčio vietos pabrauktos, bandyta nuspėti artimesnes balses.  

           „Ba specialē sukuonfiguroutas klaveturas nieka če nasigaus, kap i banuorietumi. Iš tikrųju mun veinuodā kap parašyta - žemateškā parseskaita autuomatiškā. Vuo tas kor žemateškā namuok - nikap tuon teksta nuormalē naparskaitys. Vuot i veskas. Tep pat i su vesuom kituom kalbuom. Išvada nateisinga , kad tarme galem raštu atvaizdouti geriau. Jegu tuos tarmies namuoki, naženā – atvaizdavema vengrybes namačys. Nabent rašyte specialēs lengvystu ženklās - nu bet tus irge rēks išmuokti –  HO HO. Tep.“  
           Tep – kuri reikšmė tēp? „ženklās“  ar  „ženklās“ turi būti? Ir pan. Mokantys gali viską patikslinti, dar ir dėl akcento perspėti nuo stambiausių klaidų. Ir tada kitatarmiai nevengs žemaitiškų tekstų.
           Čia gal gavosi ne to „rašyko“ tarmė, – taisykit, kas galit, svarstykit, tobulinkit. Ratavuoket tuon rašyka nu tas varnas!

            Kiekvienas gerinantis galų gale pagerina, – pas šv. Matą  7 perskyrime.
Algmar