Prireikė visos savaitės, kol Benas su pusininku susikeitė vietomis. Staiga ramų vienkiemį užgriuvo svetimų žmonių būrys.
Visuose namuose erzelynė, stumdymasis, visi kampai užgremėzdinti rakandais, ryšuliais, užversti dėžėmis.
Tvarkosi viena Ulijona, Beno žmona, o jis pats niekur nesikiša. Nuo pat ankstaus ryto jis su samdiniais laukuose, pasirodo tik per pietus ir pavalgęs vėl dingsta, o pirkioje lieka dvi tarpusavyje nepažįstamos, svetimos moterys.
Jau praėjo kelios dienos, o jos vis neranda bendros kalbos. Ulė iš pat pirmos dienos stojo prie pečiaus, o Liudvelė sau ir vaikui valgį pasigamina tik tada, kai ši pasitraukia ir eina tvarkyti savo daiktų.
Ką sugalvojusi, Ulijona ima kokį daiktą, neša jį į klėtį, į svirną ar kamaraitę. Nusinešusi dar stoviniuoja, svarstydama, kur ką padėti, tam ar kitam daiktui ieško tinkamos vietos. Paskui grįžta, kitą kartą su tuo pačiu daiktu rankose, tą padėdama ir imdama ką nors kitą. Vėl vaikšto nuo klėties iki svirno, iki kamaraitės ir atgal.
Nors moterys ir nesišneka, bet Liudvelė, matydama, kaip Ulijona ką nors sunkiai, įsiręžusi tempia, jai padeda bet, kad ir ji pati  ne mažiau užsiėmusi ir negali labai daug padėti.
Pačią pirmą dieną Benas pasakė:
– Mes gyvensime pirkioje. Mums su vaiku čia šilčiau, o ir šeimininkei patogiau. Čia pat pečius. Liudvelei tegul bus stancija, kur gyveno pusininkas.
Liudvelė džiaugiasi ir krausto ten savo daiktus. „ Kaip gerai, gyvensiu atskirai, toliau nuo to viso šurmulio. Nei aš niekam, nei man niekas nesimaišys po kojom“.
Ji kraustosi, o Jonukas padeda. Jų abiejų daiktų nedaug ir ji netruko viską susitvarkyti.
Susidėjusi savo daiktus, Ulė susinešė rūkytas, sūdytas mėsas į svirną ir paprašė Liudvelės rakto.
– Kad nežinau, kaip bus? Raktas vienas, o ten ir mūsų viskas tebėra, – sako Liudvelė.
– Mūsų visko daugiau, tai ir raktai bus pas mane. Kai reikės, iš manęs paimsi. Nerakinti negalima.
– O ar ne geriau būtų raktą kur nors padėti, kad tik mes žinotume? Katrai reikės, ta ir pasiims, – pasiūlė Liudvelė, bet Ulė nesutiko.
– Taip negerai, gali dar kas pamatyti. Kad ir bus raktas pas mane, bet jis vis tiek bus tik tarp mūsų. Svarbu, kad kas svetimas neįlįstų.
Ta pačia dingčia buvo užrakintas ne tik svirnas, bet ir klėtis, kamaraitė, net rūsys. Anksčiau viskas buvo rakinama tik nakčiai, o dabar kita tvarka. Dieną, naktį viskas rakinama, o raktai pas naują šeimininkę. Liudvelei labai nepatogu kiekvieną kartą prašinėti rakto ir dėl šventos ramybės ji mėgina prisitaikyti.
Pastebėjusi, kad Ulė eina į svirną, ji pasiskubina kartu su ja įeiti, pasiimti mėsos, lašinių ar dešros. Bet tai tik kartą į dieną, o į kamaraitę reikia dažniau. Ten ir pienas, ir sviestas, ir sūris ir duona, kurių reikia nuolat.
Pritrūkusi kantrybės, Benui ir Ulei abiems esant, Liudvelė pasiskundė dėl raktų. Netikėtai Benas ją užstojo. Jis piktai pasakė žmonai:
– Su raktais baik. Ne viena gyveni.
– Tas ir yra, kad ne viena, – atkirto Ulė, – reikia užrakinti, jei nori, kad būtų tvarka. Vaikšto visokie ubagai, žydai, čigonai... Na, ir samdiniais negali pasitikėti. Kiek kartų nutvėriau svirne. Ir ko jiems ten reikia? Pas mus ir prie, amžiną atilsį, tėvelių taip buvo.
– O dabar bus kitaip, – Benas piktai nutraukė žmoną, – jokių užrakinimų iki nakties. Man pačiam jau įgriso. Reikia ar plaktuko, ar apcūgų, žiūrėk, klėtis užrakinta. Svirnas – tai dar suprasčiau, bet kam rakinti klėtį?
Baigėsi rūpesčiai su raktais, prasidėjo kiti nemalonumai.
Kai Liudvelė lesina savo vištas, lesa kartu ir Ulės vistos, o kai pabarsto grūdų Ulė, Liudvelės vištų ji neprileidžia, jas baido ir nepasitraukia tol, kol palesa jos vištos. Rytais, anksčiau atsikėlusi, Ulė skubinai patikrina visas gūžtas ir susirenka kiaušinius, o Liudvelė, nuėjusi vėliau, randa vos du ar tris, nors jos šešios vištos ir visos deda.
Bet tai dar ne viskas.
Už kurio laiko dingo Liudvelės pora rinkių dešrų iš svirno ir aiškiai matosi nupjautas nemažas bryzas lašinių nuo palties, nors svirnas buvo dar užrakintas.
„ Dieve, Dieve, – mąsto Liudvelė, – jeigu bus taip ir toliau, tai mėsos neužteks iki žiemos, ne tik kad iki pavasario. Ką tada darysiu? Ką valgysiu? Ir išvis kuo toliau, tuo prasčiau darosi čia gyventi... Bet iki pavasario reikia ištempti... Už arklį Princą pažadėta karvei ganiava ir pašaras žiemai, o kai turėsiu kuo šerti, tai prie karvutės mes su Jonuku išgyvensim, nepražūsim. Iki pavasario žiūrėsiu, gal ką sugalvosiu. Toliau taip gyventi tikrai nebeįmanoma. Benas skersakiuoja, Ulė apvaginėja... Su tokiais žmonėmis nesugyvensi... Maža to, Ulė visai suįžūlėjo paskutiniu metu...“
Kartą, kai Liudvelė, įsipylusi į rėtį grūdų, norėjo palesinti savo vištas, ant prieklėčio jai Ulė pastojo kelią.
– Kodėl iš mūsų maišo pasėmei grūdų? – užsipuolė ji. – Pati mačiau. Nebe pirmas kartas, kai mūsų grūdais savo vištas lesini.
– Ką čia prasimanai? – net užraudo Liudvelė. – Nereikia man jūsų grūdų, aš turiu savo.
– Nešk ir išpilk atgal, kad nutvėriau, – šaukė Ulė, – ot tau ir nerakink durų. Visi taip ir taikosi ant svetimo gero.
– Palauk, – staiga prisiminė Liudvelė, – tavo mačiau avižos, o mano miežiai. Einam prie maišo, pažiūrėsim.
Čia Ulijona susimėtė.
– O aną sykį pati mačiau, kad avižom lesinai, – neturėdama ką sakyti, vis tiek nenusileido ji, bet į klėtį pažiūrėti nėjo.
– Viską pati matei, o kodėl nenori dabar pasižiūrėti? Va, mano miežiai ir aš nebijau. Štai eik ir žiūrėk, kiek tik nori. Ko pati bijai? Visokiom pasturlakom lesini, užtai ir kiaušinių neturi. Mano gi grynais grūdais lesinamos deda, o tu kiaušinius susirenki. Kaip ne gėda?
– Svetimais grūdais lesini. Vagilka, – savo rėkė ir toliau Ulė.
– O tu mano dešrą suėdei dar ir kiaušinius vagi. Durys užrakintos, o dešrų nėra. Nei kokia čigonė, nei kokia žydelka per visą gyvenimą iš manęs nieko nepavogė, o tu, tik įžengus į mano namus, ir vagiliauji. Pati vagia dar ir kitus vagina, – iki šiol tylėjusi, viską išklojo Liudvelė ir, palikusi stovinčią ant prieklėčio Ulę, nuėjo pas vištas.
Nenorėk, kad po tokio kivirčo būtų ramybė namuose. Ulijona visai „užsisėdo“ ant Liudvelės. Eina ji į svirną, Ulė iš paskos, eina į klėtį ar kamaraitę, ir ji kartu, eina į rūsį ir tai ateina pasižiūrėt, kiek paėmė bulvių. Visai nebe įsileidžia į pirkią, neprileidžia prie pečiaus.
Seniau rytais, kad ir gerokai vėliau, bet Liudvelė pusrytį pasigamindavo ant tų pačių žarijų, o dabar Ulė, kai tik baigia kūrenti, dalį žarijų subraukia į pečių ir uždengia pečdangte, o likusias tyčia supila vandeniu, dėl ko Liudvelei tenka kūrenti malkas po trikoju. Anksčiau du puodai su mėsa ir sriuba pietums karštame pečiuje išvirdavo abiems, o dabar Ulė taip sustumdo savo puodus, kad Liudvelės puodams nebelieka vietos.
Vargsta Liudvelė, bet kenčia, laukia pavasario. Iki pavasario išsivers su tuo, ką turi, o ką reikės daryt, kai viskas baigsis? Ar eit pas Beną už samdinę? Tai jau ne. Nors pati dar gerai nežino, ką darys, sulaukusi pavasario, bet čia tikrai nepasiliks.
Greičiausia, grįš pas mamą. Grįš su vaiku, bet ne merga, o našlė. Kad kiek, kad kiek būtų ir jai taip atsitikę, kaip toms, kurios pareina į namus ir parsineša vaiką. „ O kaip teisingai mama sakė, kaip mokė, niekada neužmiršiu. Dievas mato, kaip stengiausi, bet pritrūkau valios, pasitikėjau, galvojau, kad jis ne toks... O pasirodo, jie visi tokie... Grįšiu kaip vargšė našlė, netekusi vyro. Be ne tokia ir vargšė... Atsivesiu karvutę, vaikas jau nebe mažas. Galėsim abudu per darbymečius padirbėti pas ūkininkus padieniais, išsilaikysim karvutę ir gyvensim taip, kaip gyvenom anksčiau“.