Žodį tvirtąjį „Tėvas“ išgirdęs,
Prometėją tarytum menu:
Mums gyvybę lyg virpančią širdį
Nešė Jis iš Būties pradmenų.

Tėvas. Tėviškė. Mano tėvynė –
Giminės tvirtapradė šaknis. –
Ąžuolų vainikus vakar pynė,
O girias kas šiandien atsodys?..

Tėvo rankos, mums raikiusios duoną,
Tokios kietos kaip pirkios asla,
Nuo speigų ar lijundros – raudonos,
O nuo saulės – įdegus kakta...

Tėvo delno tą šiurkštų švelnumą
Savo vaikiška galva jutau. – – –
Ne iš pykčio – iš paiko judrumo
Buvau priešgina kartais ir Tau.

Kuo svajojome, stengėmės – tapom
Ir nuskriejom savąja trasa,
Bet dabar lyg liepsna iš Anapus
Kartais degina Tėvo tiesa.

Rankos, laikiusios kaltą, metalą
Ar grumstelį arimų pirmų...
Tėvo grindys seklyčioj pabalo, –
Seną oblių į ranką imu!

Samanotas smūtkelis ir vardas...
Tėvo sodas ir vėl sulapos:
– Pasėdėkime, Tėti, prie vartų,
Atsigerkime beržo sulos!

Pilkas antkapis atmintis saugos
Lyg punktyras – darbai nebaigti...
Ir dabar, kai vaikai mūs suaugę,
Savęs klausiam: ar Tėvo verti?

Aš kapų tyloje pagalvoju:
Ar ilgai Tėvo vardą minės? –
Buvo Jis paprasčiausias artojas
Iš darbščių žemdirbių giminės...